Fakulteto naujienos

Erasmus+ programa suteikia galimybę pagrindinių studijų ir magistrantūros studentams bei doktorantams studijuoti kitos programoje dalyvaujančios šalies pripažintoje mokslo ir studijų institucijoje, pažinti užsienio šalis ir kultūrą. Erasmus+ programos dalyvė – Eglė Dėlkutė, VU MIF Ekonometrijos studentė, rudens semestro metu studijavo Kastilijos ir La Mančos universitete Ispanijoje.

Viena iš priežasčių, kodėl studentė pasirinko Erasmus+ programą – teigiami atsiliepimai iš programoje dalyvavusių studentų. Taip pat buvo svarbus ir universitetas. „Rinkausi iš kelių universitetų – Kastilijos ir La Mančos universiteto atsiliepimai buvo geriausi. Taip pat ir strategiškai gera vieta – valanda iki Madrido, trys valandos iki jūros, platus studijų dalykų pasirinkimas“, – įspūdžiais dalinasi Eglė.

Kastilijos ir La Mančos universitetas turi daugybe fakultetų, biblioteką, stadioną, baseino ir sporto salės kompleksą – viskas, ko reikia studentui yra vienoje vietoje. Nauji pastatai, auditorijos yra su oro kondicionieriais ir tinkama įranga, poilsio zonomis. „Nuo universiteto Iki miesto centro – 15 minučių pėsčiomis, nes miestelis mažas, bet gyvybės tikrai netrūksta. Gyventojai nešneka angliškai, bet ispanai – be galo empatiški ir šilti žmonės. Žinoma, daugiausia laiko praleisdavau su kitais studentais iš Erasmus, bet susibendravau ir su nemažai kurso draugų, su kuriais bendrauju iki dabar“, – pasakoja studentė.

Studijų Ispanijoje metu Eglė tobulinimo ne tik matematikos mokslo žinias, bet ir programavimo įgūdžius, išmoko naujų programavimo kalbų. Kaip įvardija studentė, universitetas išsiskiria ir egzaminų praktika – dėstytojai egzaminuodavo studentus kūrybiškai, atsižvelgdami į jų praktinius gebėjimus.

Erasmus+ programos dalyvė taip pat patobulino ir ispanų kalbos įgūdžius. „Ispanų kalbos pradėjau mokytis prieš pusantrų metų, pagrindus žinojau iš ankščiau, tad atvažiavau mokytis jau šiek tiek mokėdama kalbą. Bet, po studijų, žinoma, stipriai patobulėjau. Dalis paskaitų vyko ispaniškai, dalis – angliškai. Jei būtų galima rinktis dabar, pasirinkčiau daugiau dalykų ispanų kalba, nes per paskaitas tobulėjama dar greičiau. Paskaitų metu dėstytojai stengiasi paaiškinti taip, kad suprastų visi“, – savo patirtimi dalinasi Eglė.

Ar rekomenduotų Eglė išbandyti mainų galimybes kitiems studentams? „Žinoma! Visi iki vieno grįžę iš Erasmus mainų būna be galo patenkinti. Aš sustiprėjau kaip asmenybė, teko nemažai įvykių patirti vienai, nepažįstamoje vietoje, tad išėjau iš savo komforto zonos. Labai daug naudingos informacijos sužinojau per paskaitas, susipažinau su begale nuostabių žmonių ir susiradau draugų iš visų pasaulio kraštų, patobulinau kalbą, aplankiau daug įdomių vietų“.

Registracija Erasmus+ studijoms vyksta iki kovo 1 d. Rudens semestro universitetų sąrašas čia. ARQUS ir COIMBRA GROUP (mainai finansuojami Erasmus+ lėšomis ir vyksta pagal Erasmus+ programos taisykles, reikalavimus ir terminus registracijos formą galite rasti čia. Taip pat galite pasinaudoti ir dvišalių mainų galimybėmis.

Informacinės technologijos šiandien naudingos kiekvienam iš mūsų, o programavimas tampa ne tik darbe reikalinga kompetencija, bet ir laisvalaikio pomėgiu. Dažnai programavimo mokomasi mokykloje, specialiuose kursuose, tačiau būna atvejų, kai to išmokstama ir vaikystėje, dar nesuprantant, kad cikliškas simbolių rašymas vadinamas programavimu. Tokių neeilinių gabumų pavyzdys yra Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Informatikos instituto mokslininkas dr. Audrius Šaikūnas.

Programuoti pradėjo dar prieš įsigydamas kompiuterį

Dr. A. Šaikūnas kompiuteriais domėtis pradėjo dar vaikystėje, o programavimo ėmėsi net neturėdamas kompiuterio. „1980–1990 m. Japonijoje egzistavo atskira kompiuterių klasė, kurie buvo vadinami kišeniniais kompiuteriais. Jie priminė skaičiavimo mašinėles, tačiau juose buvo galima programuoti primityvia programavimo kalba. Būtent tokį kompiuterį man padovanojo tėtis“, – pasakoja dr. A. Šaikūnas.

Nors prie kompiuterio pridėtos instrukcijos vokiečių kalba jis nesuprato, kompiuteriu mokėsi naudotis kitais būdais.

„Prie kompiuterio buvo pridėti programavimo pavyzdžiai. Nuolat juos įvedinėdamas pradėjau suprasti, ką tos įvestos eilutės reiškia. Kai trejais metais vyresnis brolis pradėjo mokytis informatikos mokykloje ir namo parsinešė „Pascal“ kompiliatorių pastebėjau, kad šis programavimas labai panašus į tai, ką aš dariau su savo kišeniniu kompiuteriu. Tad programuoti išmokęs tarsi atgalinės inžinerijos būdu, gebėjau programuoti ir su „Pascal“, o vėliau ir kitomis programavimo kalbomis“, – teigia pašnekovas.

Informatika A. Šaikūnui patiko bei sekėsi ir mokykloje, tad pasirinkimas VU MIF studijuoti programų sistemų studijas buvo natūralus. Magistrantūroje A. Šaikūnas pasirinko informatikos studijas, jas sėkmingai tęsė ir doktorantūroje.

Mokslinių tyrimų temą padiktavo daugeliui informatikų aktuali problema

A. Šaikūno teigimu, jo pasirinkta mokslinių tyrimų sritis yra tarsi informatikos mokslo fundamentika. Mokslininkas pabrėžia, kad programavimo kalbų kūrimas – labai sudėtingas procesas, nes laikui bėgant pradeda ryškėti net ir pačių geriausių programavimo kalbų trūkumai. Tokiu atveju įprasta ne juos taisyti, o kurti naują programavimo kalbą.

„Sumanęs kurti savo programavimo kalbą, susidūriau su tais pačiais sunkumais, kaip ir kiti informatikai – ji turėjo trūkumų. Tad išsikėliau sau tikslą – sukurti tokią kalbą, kurią galima plėsti, nekeičiant programavimo kalbos kompiliatoriaus kodo, kitaip tariant – plečiamąją programavimo kalbą. Ją būtų galima papildyti parsisiunčiant nedidelį paketą prie programavimo kalbos, o juos kurti galėtų ne tik programavimo kalbos autoriai, bet ir jos naudotojai“, – pasakoja mokslininkas.

Pradėjęs kurti plečiamąją programavimo kalbą A. Šaikūnas suprato, kad to padaryti nepavyks, kol nebus tinkamo sintaksinės analizės metodo, leidžiančio plėsti pačią programavimo kalbą. Sintaksė kompiuterinėje lingvistikoje nagrinėja kompiuterinio kodo žodžių tarpusavio ryšius, sakinių sandarą, jų sudarymo būdus ir taisykles. Sukurti sintaksinės analizės metodą – tai sukurti simbolių eilutės struktūrą pasitelkiant gramatiką.

„Stengdamasis sukurti norimą programavimo kalbą, pirmiausia turėjau sukurti algoritmą, kuris palaikytų dinamiškai besikeičiančią gramatiką, tad mano disertacijos tema gimė iš praktinio poreikio. Aš norėjau programavimo kalbos, kurios nebuvo, nes nebuvo tinkamo sintaksinės analizės metodo, tad nusprendžiau sukurti patį metodą“, – teigia A Šaikūnas.

Earley virtualioji mašina palengvins programuotojų darbą

A. Šaikūno sukurtas sintaksinės analizės metodas dar vadinamas Earley virtualiąja mašina. Pagrindinė šios mašinos ypatybė – gebėjimas analizuoti programavimo kalbas, kurių gramatikos dinamiškai kinta.

„Paprastai kuriant programavimo kalbą leksinė analizė ir sintaksinė analizė yra atskiri žingsniai. Pirma vykdome leksinę analizę – įvestį verčiame į žodžius, tada vykdome sintaksinę analizę – tuos žodžius sugrupuojame į struktūras ir atvaizduojame jas kaip abstraktų sintaksės medį, kuris reikalingas tolimesniems kompiliavimo etapams“, – pasakoja mokslininkas.

Šios virtualios mašinos naudojimą kol kas riboja viena sąlyga – nėra tam pritaikytų programavimo kalbų. „Ją naudoti bus galima tada, kai sukursime naują programavimo kalbą, palaikančią šį analizės metodą, arba jį integruosime į jau egzistuojančias kalbas“, – teigia dr. A. Šaikūnas.

Mokslininko tikslas – kuo platesnis sukurto analizatoriaus naudojimas

Paklaustas, kaip greitai informatikos srityje pritaikomos naujos technologijos, dr. A. Šaikūnas pabrėžia, kad tai priklauso nuo informatikos srities. „Tam tikrose srityse, vos tik atsiranda nauja technologija, ją bandoma taikyti iškart. Kuriant programavimo kalbas, naujų technologijų taikymas yra konservatyvesnis, nes programinės kalbos kūrimo darbai užsitęsia: kalbą reikia išsamiai dokumentuoti, pateikti pavyzdžių, kad ją galėtų suprasti vartotojai“, – paaiškina mokslininkas.

Be to, svarbu, kad, pradėjus kalbą taikyti praktiškai, jos evoliucija sulėtėja: „Programavimo kalbas pradėjus naudoti vartotojams, svarbių inovacijų jau nebūna. Jeigu atsiranda sistemiškai naujų pakeitimų, atsiranda ir nauja programavimo kalba“, – sako dr. A. Šaikūnas.

Mokslininkas pabrėžia, kad svarbus kriterijus, apibūdinantis programavimo kalbos funkcionalumą – jos naudotojų skaičius. Todėl pačios populiariausios programavimo kalbos yra atviro kodo. Tai, anot dr. A. Šaikūno, dažnu atveju užkerta kelią programavimo kalbų komercializacijai.

„Programavimo kalbos augimą lemią jos prieinamumas, tad atviro kodo kalbos auga sparčiausiai. Komercinės programavimo kalbos yra nedideli projektai, turintys ribotas galimybes. Šiuo atveju analizatoriaus tikslas yra toks, kad ateityje kuo daugiau programavimo kalbų galėtų juo naudotis ir kad naujai kuriamos programavimo kalbos būtų geresnės už tas, kurios yra dabar. Šis analizatorius yra duoklė informatikos mokslui“, – teigia dr. A. Šaikūnas.

Dar šių metų pradžioje Vyriausybė priėmė sprendimą, kuris leido didėti valstybės skiriamai sumai studijoms, ir jau nuo šio rugsėjo daugiau pirmakursių bakalauro laipsnio galės siekti nemokamai. Nemokamų bakalauro studijų idėja – tikrai graži. Tačiau vasario 5 d. minimalūs kriterijai stojantiems į aukštąsias mokyklas, kurie atspindi asmens pasirengimą studijuoti aukštojoje mokykloje, buvo nuleisti.

Sprendimo priėmėjai savo sprendimą grindžia tuo, kad bandoma didinti studijų prieinamumą, tačiau, pirmiausia, studijų prieinamumas yra visų sąlygų studijuoti kiekvienam užtikrinimas. O kaip nacionaliniu lygiu užtikrinama, kad studijos būtų prieinamos asmenims, kurie auga nepasiturinčiose šeimose, neįgaliesiems ir tiems, kurie studijuoti pradeda pirmą kartą ar sugrįžta į aukštąją mokyklą praėjus nemažai laiko po baigimo?

Lietuvoje tikrai yra ne vienas jaunuolis, puikiais pažymiais baigiantis mokyklą, tačiau nestojantis į aukštąją mokyklą, nes šeimoje tam nėra finansinių galimybių. Ir valstybė, ir visuomenė praranda pažangius studentus, kurie ateityje gali tapti puikiais specialistais, nes jie negali siekti aukštojo išsilavinimo, mat paprasčiausiai neturi reikalingų lėšų.

Mokslo ir studijų stebėsenos centras (dabar Strateginės analizės centas) 2018 m. atliko tyrimą „Aukštojo mokslo prieinamumas: ar skirtingo SES vaikams sudarome lygias galimybes įgyti išsilavinimą“. Tyrimo rezultatai šokiruoja: tik 25 proc. vaikų iš nepasiturinčių šeimų įstoja į aukštąją mokyklą.

Aišku, galima sakyti, kad tie žmonės gali pretenduoti gauti socialines stipendijas, imti valstybės remiamą paskolą, tačiau realistiškai žvelgiant ir suprantant dabartinę ekonominę situaciją visiems aišku – už tiek išgyventi jaunam žmogui labai sudėtinga.

Socialinė stipendija šiuo metu yra vos 126,75 euro. Tai tėra beveik pusė minimalių vartojimo poreikių dydžio, rodiklio, kuriuo numatoma, už kiek minimaliai gali pragyventi žmogus Lietuvoje. Vilniaus universiteto Studentų atstovybė (VU SA) nuosekliai dirba šiuo klausimu, todėl, vadovaudamasis VU SA pateiktu raštu, Seimo Švietimo ir mokslo komitetas nusprendė kreiptis į Vyriausybę dėl galimybės socialines stipendijas pakelti iki 253,5 euro! Peržiūrėjus socialinėms stipendijoms skiriamas lėšas, svarbus kitas žingsnis – skatinamųjų stipendijų, kurios skiriamos už geriausius mokymosi rezultatus, skyrimo ir dydžio nustatymo sistemos keitimas.

Ne paslaptis, kad nėra tobula ir valstybės remiamų paskolų sistema. Pasiėmęs valstybės remiamą paskolą studentas turi išgyventi už 1950 eurų per metus, tai yra už 162,5 euro per mėnesį. Net ir gyvendami taupiausiomis sąlygomis, įstoję studentai privalo galvoti apie būdus, kaip gauti papildomų lėšų.

VU SA atliktas tyrimas rodo, kad tik 29 proc. apklaustųjų, pasiėmusių valstybės remiamą paskolą, ją laiko savo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, 46 proc. dirba mokamą darbą tam, kad galėtų padengti likusias išlaidas. Negana to, kad šių paskolų neužtenka pragyventi, nemažai studentų jų vengia, nes baiminasi, kad pakis sąlygos, mano, kad palūkanos yra per didelės, trūksta lankstumo jas grąžinant. Tai galėtų būti išsprendžiama paskolų sistemos peržiūrėjimu ir patobulinimu, taip pat studentų konsultavimu, jų finansinio raštingumo didinimu.

Manau, kad jau laikas ir pačioms aukštosioms mokykloms tapti labiau socialiai atsakingoms ir imtis tam tikros iniciatyvos skatinti studentus iš nepasiturinčių šeimų. Čia pavyzdžiu galėtų tapti VU: savo 440-ojo gimtadienio proga jis įsteigė stipendiją šimtui moksleivių, kurių šeimose pajamos vienam asmeniui siekė ne daugiau kaip 350 eurų.

VU atsižvelgė ir į tai, ar stojantysis turi finansinių sunkumų, ar yra pirmasis šeimoje siekiantis aukštojo išsilavinimo, ar yra iš gausios šeimos, netekęs tėvų, ar turi negalią, augina nepilnamečius vaikus. Tarp stipendijos gavėjų net 74 proc. jaunuolių, kilusių iš regionų, o visų stipendiją gavusių moksleivių vidurkis 8,6. Tai tik dar kartą įrodo, kad stojimo kartelė nėra kliūtis siekti aukštojo mokslo. Juk ne paslaptis, kad regionuose finansinė situacija skiriasi, todėl labai svarbu, kad tokios ar panašios galimybės kaip ši atsirastų ir užtikrintų sąlygas studijuoti. Svarbu dėti ir kuo didesnes pastangas šviečiant ir informuojant moksleivius ir taip mažinti baimę stoti į aukštąsias mokyklas.

Kaip jau minėjau, studijų prieinamumą reikia užtikrinti neįgaliesiems, tiems, kurie yra kilę iš nepasiturinčių šeimų, ir tiems, kurie studijuoti pradeda jau būdami gerokai vyresni nei 19 metų. Galima klaidingai manyti, kad brandiems studentams jokio prieinamumo užtikrinti nereikia, nes jie jau turi finansinį pamatą, darbus, šeimas. Bet būtent tai ir yra priežastis, dėl ko jie vengia studijuoti: jie baiminasi prarasti savo turimus finansinius išteklius, negali skirti dėmesio studijoms, nes reikia rūpintis vaikais ar senesniais šeimos nariais.

Kad ši problema būtų išspręsta, pavyzdžiui, Austrija savo aukštosiose mokyklose kuria priemones, kad studentai galėtų gyventi iš dotacijų arba paskolų. Tiems asmenims, kurie studijuoti negali dėl situacijos šeimose, studijų procesas pritaikomas pagal asmeninius poreikius, įkuriamos erdvės universitete, kuriose padedama prižiūrėti vaikus ar kitus šeimos narius. Dabar studentai papildomų paslaugų tikėtis iš aukštųjų mokyklų negali.

Taigi reikia ne tik užtikrinti finansines galimybes įstojusiems į aukštąją mokyklą, bet ir nepamiršti visų grupių įtraukimo ir įvairiapusiško aukštojo mokslo prieinamumo užtikrinimo  Ir tai apima ne tik akademinę integraciją, bet ir realių galimybių persikeliant kreditus tarp aukštųjų mokyklų sudarymą, psichologinį ir karjeros konsultavimą, mentorystės programas, į kurias įtraukiami alumnai, neformalių kompetencijų užskaitymą. Tai tik dalis sprendimų, kurie turi būti priimti norint užtikrinti atviresnę Lietuvos aukštojo mokslo sistemą.

Svarbiausia, turime siekti mokslo ir studijų vienovės principo, kuris reikalingas studijų kokybei užtikrinti. Todėl nepriešinkime kokybės kriterijų ir prieinamumo, nes tai dvi skirtingos dedamosios. Kurkime tokią Lietuvos aukštojo mokslo erdvę, kurioje kiekvienas norėtų likti ir studijuoti.

Mokslas Lietuvoje susiduria su didžiuliais iššūkiais, nuolat diskutuojama finansavimo, mokslo populiarinimo klausimais. Apie šias problemas, mokslininko kelią, mokslo ir mokyklos santykį kalbėjome su Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto mokslininku, Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Jaunosios akademijos nariu, dėstytoju dr. Remigijumi Paulavičiumi.

Kodėl pasirinkote mokslininko kelią?

Dar būdamas mokykloje jaučiau didelę pagarbą mokytojams ir šiai labai atsakingai profesijai. Todėl pasirinkau matematikos ir informatikos studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete – vieną dieną tikėjausi ir pats tapti mokytoju. Tačiau studijuodamas greitai supratau, kad mane labiausiai žavėjo ne mokyklos turinio paskaitos, o tos, kuriose buvo dėstomi gilesni, abstraktesni dalykai. Tada ir supratau, kad man patinka ne tik kitų žinias pažinti, bet ir pačiam pabandyti būti kūrėju – mokslininku. Taip prasidėjo mano mokslininko kelias.

Kokia yra mokslininko kasdienybė?

Kadangi mokslininkai yra žmonės, jų kasdienybė irgi žmogiška. Tačiau atsiribodamas nuo visiems įprastų dalykų labiausiai galėčiau išskirti mokslininkų darbo pobūdį, kuris yra kūrybingas ir įvairiapusiškas. Mūsų darbas neapsiriboja įprastų darbo valandų grafiku, nes apima ruošimąsi paskaitoms, jų dėstymą, darbą su studentais, mokslinių darbų recenzavimą, dalyvavimą konferencijose, projektinę veiklą, mokslinių straipsnių rašymą, bendradarbiavimą su užsienio partneriais ir verslo atstovais ir daug kitų veiklų.

Kaip, Jūsų nuomone, turėtų būti populiarinamas mokslas Lietuvoje?

Viena pagrindinių LMA Jaunosios akademijos misijų ir yra mokslo populiarinimas, todėl, tapęs jos nariu, tam skirsiu daug didesnį prioritetą, negu tai dariau iki šiol. Populiarinimo būdų yra daug ir įvairių, tačiau mane patį labiausiai domina mokslo populiarinimas tarp moksleivių. Todėl lankiausi didesnių ir mažesnių Lietuvos miestų ir miestelių mokyklose ir jiems vedžiau mokslo populiarinimo pamokas įvairiomis temomis. Atpildas už tokias paskaitas yra įvairiapusis ir dažniausiai labai netikėtas. Esu ne kartą gavęs atsiliepimų iš tėvų, kad jų vaikai po tų pamokų nori tapti ne kosmonautais ar policininkais, o būtent mokslininkais!

Mokslas Lietuvoje – su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduria mokslininkai?

Kad ir kaip nemėgstu apie tai kalbėti, tačiau užsienyje mokslininko profesija yra prestižinė ir ją renkasi tik geriausi studentai. Lietuvoje reikalavimai mokslininkams – labai aukšti, tačiau finansinė motyvacija dar labai smarkiai atsilieka nuo kitų šalių. Juk skyrus 10 metų studijoms universitete vėliau normalu tikėtis ir atitinkamo finansinio įvertinimo – deja, taip nėra. Be to, mokslininkai turi ne tik gebėti atlikti įvairius tyrimus, bet ir paskaitas vesti, aiškiai perteikti informaciją studentams. Mokslininkas privalo būti geras oratorius, pristatyti tyrimų rezultatus konferencijose, dalyvauti projektuose, jiems vadovauti ir pan. Tikrai nėra daug kitų profesijų, kuriose reikia tokio įvairiapusiškumo.

Tarptautinėse ir nacionalinėse mokslinėse konferencijose skaitėte daugiau negu 30 pranešimų, buvote kviestinis mokslininkas Anglijos, Velso, Rusijos ir Italijos universitetuose. Kuo šios patirtys yra svarbios?

Dalyvaudami mokslinėse konferencijose mokslininkai įgauna daug patirties – jose ne tik pristatomi tyrimų rezultatai, bet ir gaunamas grįžtamasis ryšys iš tos srities geriausių specialistų. Natūralu, kad tas ryšys kartais gali būti ir „kartus“, todėl tokiomis akimirkomis labai svarbu, kad mažos nesėkmės būtų suprastos kaip papildomas stimulas stengtis ir įdėti dar daugiau pastangų. Juk kuo sunkesnis darbas, tuo saldesnis galutinis rezultatas. O kviestinio mokslininko statusas reiškia, kad tai, ką darai, yra reikšminga, vertinama kitų. Nors tai labai malonu, bet ir įpareigoja parodyti, kodėl esi kviečiamas. Manau, tai vienas iš ženklų, įrodančių mokslininko brandą ir jo gautų mokslinių rezultatų svorį. Visos šios patirtys padeda augti ir suteikia papildomos motyvacijos judėti į priekį.

Kaip skatinti jaunus žmones pasirinkti mokslininko kelią? Nuo ko tai priklauso?

Labiausiai tai priklauso nuo interesų – mokslininkas privalo turėti natūralią gyslelę domėtis įvairiais faktais, o dažnai ir mažiau tradiciniais dalykais, būti originalus, nuolat ieškoti atsakymų, kaip kas veikia, ir ypač – nebijoti klysti. Mokslininkui klaidos ar nesėkmės jausmą teks patirti daug dažniau nei kitų profesijų atstovams. Todėl svarbu jau mokykloje pastebėti tokius žmones ir jiems papasakoti, kad greta visų įprastų specialybių egzistuoja ir mokslininko profesija!

Populiarios navigacijos programos naudoja įprastus eismo duomenis, kad sudarytų maršrutus vartotojams. Tokie maršrutai yra nenaudingi elektromobilių savininkams Lietuvoje – elektromobiliams leidžiama važiuoti viešojo transporto juostomis.

VU Matematikos ir informatikos fakulteto Informacinių technologijų bakalauro 2 kurso studentai Ernestas Konopliovas ir Linas Sabaliauskas pasakoja, kad pagrindinė užduotis ir buvo – sukurti maršruto planavimo sistemą, kuria galėtų efektyviai naudotis ir elektromobilių savininkai: „Įsivaizduokite situaciją, kad su elektromobiliu jums reikia nuvažiuoti iš Pilaitės iki Karoliniškių – navigacinis įrankis dažniausiai neves per Spaudos rūmus, nes ten kamščiai būna – neįmanoma pravažiuoti, bet elektromobiliai gali ten važiuoti viešojo transporto juosta ir taip išvengti kamščių. Mūsų užduotis buvo – pritaikyti sistemą viešojo transporto juostoms, kad elektromobiliai galėtų jomis važinėti, kad navigacija kurtų optimaliausią maršrutą ir atsižvelgtų į viešojo transporto juostas. Jeigu važiuoti viešojo transporto juosta nėra palanku, tai sistema ir nevažiuos. Principas veikimo toks: visame mieste yra simuliuojamas eismas, simuliuojama apkrova, o viešojo transporto juostoms ta apkrova nėra pritaikoma, daroma išvada, kad greičiausiai ten nebus automobilių ir bus galima greitai pravažiuoti maksimaliu leistinu greičiu.“

Elektromobiliu pasiekiamas atstumas gali skirtis atsižvelgiant į tokius aspektus kaip keleivių skaičius, greitis, lauko temperatūra ar net maršruto nuolydis, kuris daro įtaką automobilio rekuperacijai: „Mes rinkome duomenis iš NASA – Vilniaus miesto kalnuotumą, kad galėtume atsižvelgti į tai, kaip yra nutiestas visas kelias. Svarbu elektromobiliams yra rekuperacija, kad važiuojant nuo kalno generuotųsi energija – elektromobiliui važiuoti yra naudingiau. Algoritmui pateikėme kelių tinklą ir jis žinojo, kur yra nuokalnes ir kalnai. Pagal tai algoritmas rekomenduoja kelius su nuokalnėmis. Jeigu yra tiesus kelias ir kelias su nuokalne, tai jis pasirinks kelią su nuokalne. Elektromobilių maršrutų planavimo sistema sukuria greičiausius bei efektyviausius maršrutus automobilių savininkams Vilniaus mieste. Taip pat orientavomės, kad išliktų visi Google Maps privalumai: keliai, kuriuos galima pravažiuoti didžiausiu leistinu greičiu, geriausias pralaidumas, kad nevažiuotų į kiemus, o važiuotų pagrindiniais keliais. Programiškai tai irgi reikėjo realizuoti“, – pasakoja studentai.

Ši studentų sukurta sistema veikia duomenų bazės principu, ją taip pat galima integruoti į kitas programas: „Tai nėra atskira sistema su atskira savo išvaizda. Tai yra duomenų bazės lygio sistema, kuri yra skirta integravimui. Verta paminėti, kad duomenų bazės ir programos sąsaja šiuo metu veikia 512 MB operatyviosios atminties turinčioje virtualioje mašinoje ir atsakymo į užklausą laikas yra vos 2 sekundės – didžioji sistemos dalis yra duomenų bazėje, kuri nereikalauja didelių resursų. Šią sistemą būtų galima panaudoti nekomerciniams tikslams“, – apie savo atliktą darbą problemų spendimu grįsto projekto metu kalba Ernestas ir Linas.

Daugiau informacijos apie studentų projektą čia ir čia.

Siekdama paskatinti inovatyvių idėjų ir ankstyvosios stadijos startuolių augimą, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA) pradeda įgyvendinti naują projektą „TechHub“ (liet. „Technologijų uostas“). Projektas kvies mokslininkus, studentus ir verslo atstovus vystyti inovatyvų verslą, suteiks jiems įvairią pagalbą ir skatins žiniomis grįsto verslo augimą mūsų šalyje.

„Technologijų uostas atvers duris startuolių ekosistemos plėtrai ir sukurs palankią aplinką ankstyvosios stadijos inovatyvioms idėjoms augti. Planuojama, kad projekto metu savo idėjas iki minimalaus gyvybingo produkto išaugins 120 startuolių ir su projekto ekspertų pagalba įmonės ir startuoliai sukurs ir (ar) įsidiegs 100 inovacijų“, – sako MITA direktorius Kęstutis Šetkus.

Projekte bus vykdomos įvairios su inovacijų kūrimu, augimu ir plėtra susijusios veiklos, į kurias įsitraukti galės įvairių sričių novatoriškų idėjų turintys Lietuvos jaunuoliai, taip pat įmones jau įsteigę ar ketinantys tai padaryti verslai. Projektas skatins įvairias visuomenės, mokslo ar verslo problemas spręsti kartu, integruojant tarpdisciplinines veiklas ir įvairių sričių ekspertus.

Jauni, inovatyvių idėjų turintys startuoliai turės galimybę teikti paraiškas dalyvauti pre-akceleratoriuje, kurio metu komandos dalyvaus 3 mėnesius trunkančiose intensyviose mokymų ir mentorystės sesijose. Jose jaunuoliai gilins žinias inovacijų kūrimo, verslo steigimo, produkto vystymo, finansavimo, rinkodaros ir kitose srityse, o tuo pačiu metu galės pasinaudoti MITA inovacijų paramos priemonėmis. Be to, geriausi ekspertų komisijos atrinkti startuoliai turės galimybę vykti į renginius, susitikimus ir akceleratorius ES šalyse, kurių metu turės puikias galimybes prisistatyti investuotojams ir ieškoti verslo partnerių.

Projekto metu bus teikiamos ir profesionalios, individualios konsultacijos įmonėms, besidominčiomis inovacijų kūrimo ir (ar) diegimo galimybėmis. Įvairių sričių ekspertai privataus sektoriaus atstovus konsultuos verslo strategijos, modeliavimo, projektų administravimo ir valdymo, mokesčių, finansavimo, intelektinės nuosavybės, eksporto ir kitais klausimais.

Inovacijų entuziastai taip pat bus kviečiami dalyvauti reguliariuose inovacijų populiarinimo, tinklaveikos renginiuose, kuriuose bus pristatomos verslumo ekosistemos sėkmės istorijos, ankstyvosios stadijos idėjų kūrimo galimybės, rinkos tendencijos. Be to, jaunuoliai galės savo jėgas išbandyti hakatonuose, kuriuose kurs prototipus verslui aktualioms problemoms spręsti, o taip pat galės laimėti bilietą į pre-akceleratorių ir su projekto ekspertų pagalba įkurti ir vystyti savo startuolį.

„Remiantis „Dealroom.co” analize, nuo 2013 metų užsienio ir vietos investuotojai į Lietuvos startuolius jau investavo daugiau nei 503 mln Eur. pagal bendrą investicijų dydį, Lietuva yra 4 vietoje iš visų Rytų Europos šalių. Tikimės, kad šis projektas užims svarbią vietą startuolių ekosistemoje ir padės išauginti ne vieną startuolį, kuris pritrauks užsienio ir vietos investuotojų dėmesį“, – sako projekto vadovė Gintarė Narakienė.

Į pre-akceleratorių registruotis galės visi pirminę idėją turintys ar jau įmones įkūrę startuoliai. Planuojama, kad pirmasis pre-akceleratoriaus ciklas prasidės 2020 m. balandį. Taip pat visi juridiniai asmenys jau yra kviečiami registruotis į profesionalias konsultacijas ir daugiau sužinoti apie inovacijų kūrimo bei plėtros galimybes. Registracijos formą rasite čia.

TechHub – tai Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) įgyvendinamas projektas, skirtas ankstyvos stadijos inovatyvių verslo idėjų kūrimui, intensyviam startuolių augimui bei verslumo ekosistemos tvariai plėtrai vystyti. Projekto tikslas – paskatinti tyrėjus, mokslininkus, studentus ir verslo atstovus vystyti inovatyvias verslo idėjas, suteikti jų komandoms įvairiapusę inovacijų ir verslo paramos pagalbą ir sudaryti galimybes intensyviam aukštos pridėtinės vertės žiniomis grįsto verslo segmento augimui Lietuvos ekonomikoje. Kviečiame visas su projektu susijusias naujienas sekti Facebook, Instagram ir LinkedIn platformose, taip pat TechHub.vu.lt bei Mita.lt puslapiuose.

Projektas finansuojamas Europos regioninio plėtros fondo lėšomis. Veiksmų programos priemonės numeris ir pavadinimas: 01.2.1-LVPA-V-842 Inogeb LT

Vasario 14 d. 16 val. VU Matematikos ir informatikos fakultete, Naugarduko g. 24, 102 (J. Kubiliaus) auditorijoje vyks susitikimas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti.

Dalyvaus 2020 m. Laisvės premijos laureatas, ilgametis VU dėstytojas Albinas Kentra. Jis įvertintas už neįsivaizduojamą meilę Lietuvai, už partizanines ir diplomatines laisvės kovas, kuriose jis ne kartą žvelgė mirčiai į akis.

Šio legendinio žmogaus Tėvynės labui tyliai vykdyti ir tebevykdomi žygdarbiai verti ne tik premijų ir apdovanojimų, bet ir didžiausios pagarbos bei palaikymo jo nesibaigiančiose miško brolių atminimo įamžinimo kovose.

Daugiau apie A. Kentrą skaitykite čia. 

Kviečiame dalyvauti!

Vygantas Paulauskas – Lietuvos matematikas, VU Matematikos ir informatikos fakulteto profesorius emeritas, habilituotas mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. Profesorius yra mokslinės monografijos ir dviejų tomų vadovėlio studentams bendraautorius, atspausdinęs daugiau kaip 120 mokslinių straipsnių.

Kaip ir kodėl jūs susidomėjote matematika?

Mokykloje geriausiai sekėsi tikslieji mokslai, dalyvaudavau fizikos, matematikos respublikinėse olimpiadose, laimėdavau prizines vietas. Nebuvau apsisprendęs, ar tikrai studijuosiu matematiką, daugiau galvojau apie inžineriją, nes labiau domėjausi robotais, skaičiau specializuotą literatūrą. Baigęs vidurinę mokyklą pasirinkau automatikos ir telemechanikos studijas Kauno Politechnikos Institute (KPI, dabar – KTU). Dar viena priežastis, lėmusi šį mano pasirinkimą, buvo ta, kad šiame institute – vieninteliame iš Lietuvos aukštųjų mokyklų – veikė karinė katedra, leisdavusi studentams išvengti trejų metų karinės tarnybos sovietinėje armijoje. Tuo metu Vilniaus universitetas (VU) tokios privilegijos neturėjo, todėl tiksliųjų mokslų (matematikos, fizikos) fakultetuose trūko talentingų jaunuolių. Todėl VU matematikų galvose kilo idėja pergudrauti sovietų valdžią. Susitarus VU ir KPI rektoriams, buvo nuspręsta sudaryti dvi KPI studentų grupes, kurios formaliai būtų laikomos KPI, tačiau iš tikrųjų mokytųsi matematikos ir fizikos VU. Henrikas Jasiūnas (VU Matematikos fakulteto docentas), atvykęs iš VU, ateidavo į paskaitas KPI ir skatindavo gabesniuosius studentus, kuriems patinka matematika ar fizika, rinktis studijas Vilniuje (Vilniuje buvo KPI filialas su karine katedra). Gyvenau Kaune, tėvai Žaliakalnyje turėjo namelį, draugai visi Kaune, tad mintis važiuoti į Vilnių man atrodė avantiūra. Vis sakydavau kad gal ne, gal ne. Tačiau kartą leptelėjau: „Man gal ir nėra taip ir svarbu, bet kaip mama nuspręstų, taip ir padaryčiau“. Na, galvoju, tikrai jau pas mamą nevažiuos. Bet klydau – docento būta atkaklaus, nuvyko pas mamą į darbą ir įtikino, kad aš būtinai turiu vykti į Vilnių studijuoti. Ir man nebuvo, ką daryti, laikiausi savo duoto žodžio – išvažiavau. Formaliai mes buvome KPI filialo studentai Vilniuje ir lankėme paskaitas KPI karinėje katedroje, tačiau gyvenome VU studentų bendrabutyje ir gaudavome VU stipendiją. Iki trečio kurso mes galvojome, kad būsime ne matematikai, o inžinieriai. Buvo rinktinė grupė, seminarai būdavo labai triukšmingi ir įdomus. Bet kai mums pradėjo dėstyti ir individualiai su mumis dirbti profesoriai Jonas Kubilius, Vytautas Statulevičius, Bronius Grigelionis, supratome, kad būsime matematikai.

Jūsų mokslinio darbo kryptys – ribinės tikimybių teorijos teoremos begalinio matavimo erdvėse. Kodėl susidomėjote šia kryptimi?

Po dviejų kursų mums reikėjo rinktis siauresnę specializaciją. Domėjausi robotikos technika, užsirašiau į logiką. H. Jasiūnas čia ir vėl pakoregavo mano pasirinkimą – jam esu labai dėkingas. Jis išbraukė logiką ir įrašė tikimybių teorijos specializaciją. Baigus universitetą ir pradėjus studijas aspirantūroje (dabar – doktorantūra), pradėjau dirbti ribinių tikimybių teorijos srityje, tematikoje, kurią „parsivežė“ iš aspirantūros Leningrade mano vadovas profesorius V. Statulevičius. O begalinio matavimo erdvės atsirado kiek vėliau. Po mano pranešimų seminare profesorius J. Kubilius kelis kartus nusistebėjo, kodėl Vilniuje tiek daug tikimybininkų dirba ribinių teoremų baigtinio matavimo erdvėse ir niekas nebando pereiti prie sudėtingesnių objektų – atsitiktinių dydžių su reikšmėmis begalinio matavimo erdvėse. Iš pradžių ši mintis pasirodė bauginanti, vėliau supratau, kad verta imtis šios naujos temos, tuo labiau, kad pasaulyje ji labai sparčiai buvo vystoma. Tuo metu aš jau buvau docentu, o tai reiškė, kad galėjau vadovauti aspirantams, per dešimtmetį man vadovaujant disertacijas apgynė apie 10 doktorantų, susikūrė tikimybininkų grupė, nagrinėjanti tikimybių teorijos begalinio matavimo erdvėse klausimus, ši grupė įgijo tarptautinį pripažinimą.

Ką jūs labiausiai vertinate savo karjeroje?

Svarbūs buvo mano karjeroje 8 metai praleisti užsienyje, įgyta patirtis dėstant ir dirbant mokslinį darbą stipriuose Amerikos ir Europos universitetuose. Tačiau pačiu svarbiausiu pasiekimu laikau išugdytus mokslininkus, nors jų skaičius ir nėra didelis – disertacijas apsigynė 16 studentų. Matematikos ir informatikos fakultete dabar dirba mano studentai Alfredas Račkauskas, Rimas Norvaiša, Mindaugas Bloznelis, Gintaras Bakštys, Aldona Skučaitė. Kanadoje jau daug metų dirba Ričardas Zitikis, o Vengrijoje dirbo Gyula Pap. Daugelis iš jų jau turi savo mokinių, apgynusių daktaro disertacijas. Amerikos matematikų draugija yra sukūrusi matematikų genealoginį medį. Šiame puslapyje fiksuojama matematinė giminystė pagal analogija su įprastine giminyste. Jeigu mano vadovas buvo V. Statulevičius, o jo vadovas – J. Linikas, tai J. Linikui, V. Statulevičius yra kaip sūnus, o aš jau – anūkas. Ir ši matematinė giminystė yra gausi, devyniolikto šimtmečio garsūs matematikai turi tūkstančius ir net dešimtis tūkstančių matematinių „palikuonių“. Aš tikrų anūkų turiu 4, o matematinių net 27. O visai neseniai tapau proseneliu tiek tikrąją prasme, tiek matematine (R. Zitikis susilaukė matematinio anūko) J

Kaip manote, kokius būdo bruožus turi turėti matematikas?

Pasakyti, kurie bruožai būdingi matematikams – sunku. Vienas iš pagrindinių, kurį išskirčiau – loginis mąstymas. Matematikai, kaip ir visi žmonės, yra skirtingi. Pamenu, būdamas aspirantu, klausdavau savo vadovo V. Statulevičius, kada man ateiti, atsakymas dažniausiai būdavo – bet kada (aspirantūroje aš dažniausiai dirbdavau bibliotekoje, kuri buvo Matematikos ir Kibernetikos instituto trečiame aukšte, o instituto direktoriaus Statulevičiaus kabinetas – antrame aukšte, tad patikrinti, ar direktorius neužimtas, nebuvo sunku). Bet jeigu atėjus direktorius būdavo laisvas, galėjai ir dvi valandas šnekėti ir ne tik apie nagrinėjamą matematinę problemą. J. Kubilius, kurį taip pat laikau savo mokytoju, nes virš dešimt metų dirbau jo vadovaujamoje katedroje – visiškai kitoks. Tariantis dėl susitikimo jis pasakydavo tikslią dieną ir valandą, nors ta data galėjo būti ir po kelių savaičių. Bet buvai tikras, kad tuo laiku ir galėsi pasikalbėti, nes profesorius, jei kas pasikeisdavo jo darbotvarkėje, per sekretorę visuomet pranešdavo apie pasikeitimą ir naują datą.

Su kokiais iššūkiais matematika susiduria šiandieniniame pasaulyje?

Šiuo metu neginčijama matematikos ir informatikos svarba tiek kituose moksluose, tiek praktinėje žmogaus veikloje. Visiems gerai žinomos tokios sparčiai besivystančios sritys kaip finansų matematika, biostatistika, biomatematika, matematinė lingvistika. Tai susiję su praktiniais uždaviniais, verslu. Pasaulyje didžiosios įmonės investuoja didžiulius pinigus į mokslą. Dirbdamas Atlantoje (JAV) Džordžijos Technologijos institute stebėjausi, kad į mokslinius seminarus ateidavo darbuotojai iš Microsoft, Bank of America, Google. Pavyzdžiui, Google investuoja į topologijos tyrimus, nors tai gana abstrakti matematikos šaka, iš pirmo žvilgsnio atrodanti toli nuo taikymų. Tačiau didelės kompanijos svarsto taip: ką gali žinoti, gal mokslininkas atras ką nors naujo, ką bus galima pritaikyti ir bus įmonei didžiulis pelnas. Mažose šalyje yra sunkiau vystyti abstraktesnes matematikos šakas.