Sidebar

Tarptautinėje matematikos olimpiadoje pelnytas bronzos medalis

2021 08 03 IMO 2021 533x300

Tarptautinėje matematikos olimpiadoje (IMO 2021), vykusioje liepos 14–24 dienomis nuotoliniu būdu, Vilniaus licėjaus mokinys Paulius Aleknavičius (mokytojas Benas Budvytis) iškovojo bronzos medalį.

Šioje olimpiadoje Lietuvos mokiniai dalyvauja nuo 1992 metų, tačiau pirmą kartą medalį iškovoti pavyko devintokui.

Olimpiadoje taip pat dalyvavo: Benas Raišutis (Vilniaus licėjus, mokytojas Rokas Ridzevičius), Gabrielius Gvazdauskas (Vilniaus licėjus, mokytojas Benas Budvytis), Aldas Lenkšas (Vilniaus licėjus, mokytojas Valdas Vanagas), Modestas Gujis (Kauno technologijos universiteto gimnazija, mokytojai Povilas Tvarijonas ir Leonas Narkevičius), Eligijus Žemulis (Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija, mokytoja Daiva Riukienė).

Komandai vadovavo prof. hab. dr. Artūras Dubickas (Vilniaus universiteto Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedra) ir dr. Aivaras Novikas (Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto asistentas).

Geriausių rezultatų pasiekė mokiniai iš Kinijos, Rusijos, Pietų Korėjos, Taivano, Ukrainos, Jungtinių Amerikos Valstijų. Olimpiadoje dalyvavo 619 mokinių iš 107 šalių.

Visi olimpiados rezultatai

Tarptautinę matematikos olimpiadą nuotoliniu būdu jau antrus metus iš eilės surengė Sankt-Peterburgas (Rusija). Lietuvos mokinių dalyvavimą renginyje organizavo Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras.

Olimpiados svetainė https://imo2021.ru/

Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro (https://www.lmnsc.lt/) informacija

2021-08-03

Mobiliosios programėlės abiturientams kūrėjas: apie studijas VU ir darbą „Vinted“

Martynas Njpeg

 

Martynas Narijauskas – Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto (VU MIF) alumnis, mobiliosios programėlės abiturientams „Moxliukas“ kūrėjas. Jis sako, kad apie IT krypties studijas galvojo jau nuo 11 klasės. Martynas papasakojo apie studijas, mobiliosios programėlės kūrimą ir darbą vienoje iš didžiausių Europoje internetinės naudotų mados prekių prekybos platformoje „Vinted“.

Mobiliosios programėles idėja kilo skaitant apie dopamino efektą

MIF alumnis sako, kad idėja sukurti „Moxliuką” – mobiliąją programėlę abiturientams, kur jie gali spręsti valstybinių brandos egzaminų užduotis, kilo dar 3 kurse rašant kursinį darbą. Kursinio darbo tema buvo – „Mokymosi proceso sužaidybinimas“.

„Tuo metu daug skaičiau apie dopaminą ir kaip šis hormonas yra išskiriamas žmogaus smegenyse. Taip pat skaičiau ir apie tai, kaip didžiausios įmonės turi savo psichologų komandas, kuriose nagrinėja, kaip suteikti daugiausiai malonumo žmonėms, naudojantis jų programėlėmis.

Todėl nusprendžiau sukurti programėlę, kuri sukeltų dopamino efektą ir skatintų kuo daugiau laiko praleisti šioje programėlėje. Bet priešingai nei kitos socialinių tinklų programėlės, ši būtų naudinga, nes pagrindinis jos tikslas – mokymasis“, – pasakoja Martynas.

 

1 vizualai

 

Šiuo metu programėlė dar yra MVP (minimalaus veikiančio produkto) stadijoje, ji skirta tik dvyliktokams. Ateityje, kaip pasakoja kūrėjas, potencialių naudotojų ratas plėsis.

Už sėkmingai išspręstus egzaminus dvyliktokai yra apdovanojami virtualiais prizais bei gali varžytis vieni su kitais.

„Smagu, nes atrodo, kad programėlė buvo naudinga. Iš viso surinkome 2818 vartotojų bei buvo išspręsti 33 000 egzaminai“, – šios programėlės pasiekimais dalinasi Martynas.

 

double 

 

11 klasėje nusprendė ateitį sieti su IT

Martynas pasakoja, kad jau nuo 11 klasės žinojo – savo ateitį sies su IT ir vėliau pasirinko programų sistemų studijas VU Matematikos ir informatikos fakultete.

„Dėstytojai – tikri savo srities profesionalai, dirbantys didelėse įmonėse. Jie nuoširdžiai stengiasi perduoti visas sukauptas žinias studentams“, – pasakoja MIF alumnis.

Prisimindamas studijas, jis taip pat sako, kad įsiminė ir patirtis Erasmus mainų programoje – pusę metų Martynas studijavo Italijos Bolzano universitete. Ten jis turėjo galimybę pasisemti žinių iš kitų specialistų apie žinių Agile metodologiją, mobiliųjų programėlių kūrimą, įgavo dizaino pagrindus.

Taip pat Martynas derino studijas ir darbą. „Jau nuo 2 kurso pradėjau dirbti puse etato. Nuo 3 kurso pradėjau dirbti pilnu etatu ir labai tuo džiaugiuosi, nes buvo galima iškart pritaikyti universiteto suteiktas žinias realiuose produktuose ir darbo vietose“, – savo patirtimi dalinasi jis.

 

4

 

Programuotojo darbas ir mentorystė „Vinted“

Martynas pasakoja, kad programuotojo darbas atrodo kiek kitaip, nei jis įsivaizdavo. „Dirbame pagal Agile metodologiją, turime labai daug susitikimų su komanda, kuriuose kalbame apie artėjančius projektus, kaip juos reikėtų implementuoti iš techninės pusės.

Be to, daug laiko skiriame ir darbo procesų gerinimui, ieškome, kas veikia mūsų komandoje ir ieškome vietų, kuriose galima pasistengti daugiau“, – sako MIF alumnis.

Martynas dirba iOS programuotoju „Vinted“, kaip teigia jis, ten dirba patyrę programuotojai, todėl visada nesunku surasti žmogų į kurį galima lygiuotis ir mokytis.

„Kadangi buvau mentoriumi „Vinted“ akademijoje, kurioje mokome žmones programuoti, galiu pasakyti, kad tie, kurie studijavo ar studijuoja IT turi pranašumą prieš tuos, kurie ateina iš visiškai kitos srities.

IT studijų dalykai – Objektinio programavimo pagrindai, kompiuterių architektūra – suteikia studentui reikiamas žinias ir gebėjimus, todėl nėra sunku pereiti prie skirtingų programavimo kalbų ir tapti dar geresniu specialistu“, – pasakoja Martynas.

VU rektoriaus Jono Kubiliaus bendražygis A. Pikturna: tai išskirtinė asmenybė, iš kurios pasimokyti galėjome visi

JKubilius 12 642x410

37-erių metų J. Kubiliui pasiūlyta tapti Vilniaus universiteto rektoriumi. Manyta, kad jaunas žmogus bus lengviau valdomas. Šeimos archyvo nuotr.

 

Kad ilgametis Vilniaus universiteto (VU) rektorius Jonas Kubilius buvo išskirtinė asmenybė, paliudyti galėtų kiekvienas, sutikęs profesorių savo kelyje. Ilgiausiai – net 33 metus (1958–1991 m.) – rektoriaus pareigas ėjęs J. Kubilius dar buvo ir jauniausias rektorius universiteto istorijoje, stebinęs savo studentus unikaliais dėstymo metodais, o kolegas įkvėpdamas, demonstruodamas stiprią valią, didelį išprusimą ir pasišventimą darbui. Apie vieną ryškiausių asmenybių VU istorijoje, minint 100-ąsias J. Kubiliaus gimimo metines, pasakoja ir profesoriaus studentu, ir patarėju buvęs VU Medicinos fakulteto prodekanas dr. Aleksas Pikturna.

Įkvėpė studentus siekti daugiau

Profesorius, habilituotas mokslų daktaras J. Kubilius buvo Lietuvos mokslų akademijos narys, ne vieno universiteto garbės daktaras, įvairių premijų laureatas, knygų ir straipsnių autorius – dėl įvairių pasiekimų profesorius buvo gerbiamas ir iki šiol yra vertinamas visuomenėje. Tačiau ne šie įvertinimai stebino ir įkvėpė buvusius rektoriaus studentus.

„1968–1973 m. VU studijavau matematiką, o tais laikais visi pirmakursiai rugsėjo 1-ajai paminėti būdavo sukviečiami į dabartinę Didžiąją aulą; tai buvo išskirtinis renginys, kuriame rektorius sakydavo kalbą. Jau pati pirma jo kalba paliko begalinį įspūdį, profesorius kalbėjo taip sklandžiai, gražiai ir tėviškai, visą išmintį ir pamokymus išdėstė taip aiškiai ir įkvepiančiai, kad jaunam žmogui viduje uždegdavo didelį norą studijuoti ir tapti universiteto dalimi. Taip susiklostė, kad vėliau gyvenime teko dar ne kartą išgirsti rektorių sakant mokslo metų pradžios kalbą ir jis visuomet palikdavo tą didžiulio erudito įspūdį“, – prisimena A. Pikturna.

Matematikas, tikimybinės skaičių teorijos pradininkas J. Kubilius ne tik pasveikindavo naujus universiteto studentus, bet ir dėstydavo tuometinio Matematikos ir mechanikos fakulteto trečiakursiams. „Kadangi pasirinkau tikimybių teorijos specializaciją, klausiau J. Kubiliaus paskaitų iki V kurso pabaigos, tai įspūdis kaip apie pedagogą buvo taip pat be galo didelis. Jis turėjo idealius dėstymo metodus, savą stilistiką, viskas buvo be galo kruopščiai ir tiksliai formuluojama, ir nors tada dar net nebuvo tokio vadovėlio, jį būtume galėję išleisti iš mūsų užrašų“, – studijų laikus prisimena A. Pikturna.

Jis aiškiai prisimena ir didelį rektoriaus norą perteikti žinias, paskatinti studentus mąstyti, todėl buvo pirmasis dėstytojas, kuris reikalaudavo ne viską išmokti mintinai, o suprasti, pasitikėjo studentais ir turėjo aiškius vertinimo kriterijus: „Didžiojoje Zigmo Žemaičio auditorijoje susirinkusių apie 180 trečiakursių matematikų rektorius paprašė iš lentoje surašytų skaičių apskaičiuoti matematinį vidurkį. Trims ketvirtadaliams ši užduotis buvo neįveikiama. Tada profesorius pasakė, kad dėsto mums ne dėl pinigų, nes už gaunamą atlygį per metus sūnui net kostiumo neišgalėtų nupirkti, o tam, kad suprastume ir žinotume, mokėtume mąstyti.“

Tokį rektoriaus tikslą – siekti kritinio mąstymo ugdymo, ne tik gerų pažymių ir įvertinimų, pasak A. Pikturnos, žinojo ir kolegos: „Visų sesijų rezultatai visuomet buvo svarstomi, skaičiuojami posėdžiuose, mes, matematikai, nuolat konkuruodavome su fizikais ir sėkmingai egzaminus išlaikydavo apie 60 proc. studentų, o pirmaudavo ekonomistai. Prisimenu, kaip per tokį susirinkimą vienas ekonomistas pasakė, kad galėtume turėti 100 proc. pažangumą ir neturėti skolininkų, jeigu atiduotume ekonomistams dėstyti matematiką. Rektorius labai supyko ir net pašokęs pasakė, kad 100 proc. pažangumo mums nereikia – reikia žinių, kad studentų galvos neapsamanotų! Ginčų daugiau nebebuvo.“

Matematikas poliglotas, mylėjęs lietuvių kalbą

Pasak A. Pikturnos, rektorius J. Kubilius buvo autoritetas ne tik studentams, bet ir kitiems dėstytojams, mokslininkams ir kolegoms, be tvirtos valios ir unikalių asmeninių savybių pasižymėjęs ir ne vienos užsienio kalbos mokėjimu. Prancūzų, anglų, vokiečių, čekų ir kitomis kalbomis prieinama literatūra, žurnalai, knygos leido profesoriui sekti svarbiausius su mokslu ir aktualijomis susijusias naujienas visoje Europoje. Kaip pasakoja rektoriaus kolega, dėl įtemptos darbotvarkės laiko domėjimuisi pasauliu profesorius skirdavo anksti ryte.

„Kai baigęs universitetą jau buvau įsidarbinęs rektoriaus padėjėju, ne kartą girdėjau profesorių sakant, kad negalima ilgai miegoti, nes nieko nespėsi nuveikti, todėl ir pats keliasi 5 val. ryte ir skaito, naudodamas įvairiausius greitojo skaitymo metodais, viskuo domisi, nes atvažiavus į universitetą, kadangi tokių komunikacijos priemonių kaip šiandien nebuvo, daug laiko atimdavo fiziniai susitikimai, priėmimai, susirinkimai… Tai buvo žmogus, turintis labai aiškų savo režimą, to ne vienas jam pavydėjo“, – prisimena A. Pikturna.

Be didžiulio visapusiško išprusimo ir išskirtinių gebėjimų matematikos srityje, J. Kubilius itin daug dėmesio skyrė lietuvių kalbai. Pasak A. Pikturnos, meilė lietuvių kalbai, literatūrai atsispindėjo įvairiose rektoriaus veiklose – be to, kad pats rašė eiles, visomis išgalėmis rėmė filologus ir baltistiką, nes ideologinėje santvarkoje jai išlikti buvo itin sunku. O kalbą ir pats mokėjo puikiai: „Kartą rengiau vieną raštą, kurį, maniau, parašiau labai tvarkingai. Kai man jį grąžino sekretorė, išsigandau, nes visas buvo raudonas – pažymėta kiekviena klaidelė nuo rašybos, stilistikos ar sakinio konstrukcijos netikslumų. J. Kubilius lietuvių kalbą mokėjo labai gerai. Vėliau jis man pasakė: neįsižeiskite, jaunasis kolega, mokytis ir tobulėti reikia visada.“

A. Pikturna įsitikinęs, kad rektoriaus meilė lietuvių kalbai ir tvirta valia universitetui suteikė išskirtinę galimybę studijuoti ir bendrauti gimtąja kalba: „Dabar sunku įvertinti, kaip tai buvo neįprasta, kad tik dvi iš septynių matematikų grupių mokėsi rusų kalba. Prisimenu vizitą į vieną Rygos universitetą, kurio skelbimų lentoje visi kursinių ir kitų darbų pavadinimai buvo vien rusų kalba. Paklausiau to universiteto kolegos, kodėl nėra nieko latviškai – jis patvirtino, kad visi čia mokosi tik rusiškai… J. Kubilius turėjo tikrai unikalius gebėjimus laviruoti toje ideologinėje sistemoje.“

 

JKubilius foto 21

Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus minėjimas – visos Lietuvos šventė. J. Kubiliaus žodžiais tariant ,,knygą galima būtų parašyti apie tai, kaip jis buvo rengiamas“. Šeimos archyvo nuotr.

 

Išskirtinis autoritetas, diktavęs naujus standartus

Tuomet vienintelio Lietuvos universiteto rektorius J. Kubilius buvo labai autoritetinga asmenybė – socialistinio darbo didvyris, įvertintas auksine žvaigžde, kuria, anot A. Pikturnos, niekada nesipuikavo, laikydavo ją darbo kabineto seife ir prisimindavo tik kelionių į Maskvą metu. Bet šis pripažinimas tuometinėje ideologinėje santvarkoje bei didelis patriotizmas J. Kubiliui leido priimti ne vieną drąsų sprendimą tada vadinamame Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko universitete.

„Viename susitikime, kuriame mažame žmonių būryje buvo svarstomi kai kurie svarbūs klausimai, tuometinis studijų prorektorius Bronius Sudavičius pristatė raštą iš Maskvos, kuriame buvo reikalaujama specialiųjų kursų dėstymą rusų kalba padidinti iki 60 proc. J. Kubilius, truktelėjęs dešinį petį ir per jį papūtęs – tai buvo jo savybė, išreiškianti nepasitenkinimą, – tą raštą įdėjo į savo darbo stalo stalčių, užrakino ir pasakė: galite atrašyti, kad pas mus jau 65 proc. dėstomi rusų kalba“, – prisimena A. Pikturna.

Be griežtų ir drąsių sprendimų universiteto atžvilgiu, J. Kubilius savo požiūrio pademonstruoti nevengė ir kitais klausimais: „Prisimenu vieną didelį posėdį, kuriame buvo gal 30 žmonių, o kadangi J. Kubilių kviesdavo beveik visur, per vieno asmens sakomą kalbą profesorius ėmė skaityti knygą. Kartais, jei kalba būdavo labai nuobodi, J. Kubilius imdavo tiesiog miegoti. Niekas nedrįso jam kažko pasakyti. Tai buvo tokia didelė dvasinė stiprybė, kurią turi mažuma žmonių.“

A. Pikturna sako, kad didžiulę visų pagarbą J. Kubilius pelnė dėl išskirtinio savo srities išmanymo, darbštumo ir didelio sąžiningumo, patriotizmo ir vertybių laikymosi. Kadangi pats labai daug dirbo, profesorius vertino, kai žmonės užsidirba ir nusipelno patys, dėl to, pavyzdžiui, studentų priėmimo metu duris laikydavo atidarytas.

„Jis sakydavo, kad jei žmogus sąžiningas, pasisakys ir visiems girdint. Visokių prioritetų eilėse dėl komunalinio buto ar bendrabučio labai nemėgo ir kartodavo, kad tėvų nuopelnai neturi nieko bendro su studento ar darbuotojo pasiekimais. Tą išskirtinį charakterio stiprumą sunku nupasakoti, nes buvo daug neteisybės, daug šiandien keistai atrodančių dalykų, o prieš visą tai atsilaikyti galėjo tik tokios išskirtinės, įkvepiančios, neeilinės asmenybės kaip rektorius J. Kubilius“, – sako A. Pikturna.

Prof. J. Kubilių prisimenantys jo vaikai: mieliausi prisiminimai liko iš kartu leisto laiko, o ryškiausias vaizdas – šviesa kabinete, muzika ir prie stalo sėdintis tėvelis

azuolliuko sodinimas

Ąžuoliuko sodinimas prof. Jono Kubiliaus atminimui. Kairėje profesoriaus dukra Birutė Petrauskienė ir šalia sūnus Kęstutis Kubilius. E. Kurausko nuotr.

 

Šiandien Vilniaus universitetas (VU) mini pasaulinio garso matematiko, akademiko, ilgamečio VU rektoriaus Jono Kubiliaus 100-ąsias gimimo metines. Neretai kalbant apie profesorių Joną Kubilių prisimenami jo nuveikti darbai, išleisti vadovėliai, išugdytos matematikų kartos. Mažiau žinoma, koks Jonas Kubilius buvo artimoje aplinkoje, kokius asmeninius pomėgius turėjo, kaip leisdavo laisvalaikį. Šiandien praveriame garsaus akademiko namų duris – prisiminimais apie tėtį dalijasi sūnus Kęstutis Kubilius ir dukra Birutė Petrauskienė.

Vadino tėveliu

„Mes jį visada vadinome tėveliu – tikriausiai mama padarė tam įtaką. Nedaug laiko jis skirdavo mums, nes daug dirbo ir mėgo savo darbą. Bet išliko gražiausi prisiminimai iš mūsų vasaros kelionių, slidinėjimo žiemą, grybavimo rudenį. Ryškūs ir antradienių susitikimai, kai į namus ateidavo tėčio doktorantai bei kolegos – pasikonsultuoti, pasiskolinti knygų, padiskutuoti. Mes, vaikai, tada dirbome durininkais, nes žmonių ateidavo nemažai. Kol vieni kalbėdavosi su tėveliu kabinete, kiti laukdavo svetainėje, pabendraudavo su mumis ir mama. Taip užsimezgė ir mūsų asmeniniai ryšiai su tėvelio aplinkos žmonėmis“, – pasakoja tėčio pėdomis sekantis ir matematiko kelią pasirinkęs Kęstutis Kubilius.

Jis prisimena, kad daug kam atrodę, jog jo tėtis – rimtas ir griežtas žmogus, tačiau anot Kęstučio, tėvelis retai kada praleisdavo progą ištiesti pagalbos ranką jos prašantiems, daug dėmesio skirdavo ir vaikams, sprendžiant įvairius uždavinius.

Prof. Jonas Kubilius 1979 m. V  „Nors tėvelis iš išorės daugeliui atrodė rimtas ir net griežtas, jis buvo labai geras žmogus. Nepraleisdavo pro ausis kieno nors prašymo ir esant galimybei visada padėdavo: ar tai pinigų kaulytojui (buvo tokių etatinių), ar sprendžiant kokį rimtą klausimą. Namuose žinojome, jei tėvelio kabineto durys uždarytos, geriau jam netrukdyti. Užtat jei reikėdavo pagalbos sprendžiant uždavinius, jis visada padėdavo. Tėvelis norėjo, kad taisyklingai rašytume ir kalbėtume lietuvių kalba, todėl dažnai taisydavo mūsų šnekamąją kalbą.“

VU Matematikos ir informatikos fakultete vyriausiuoju mokslo darbuotoju dirbantis Kęstutis Kubilius pasakoja, jog jam ir seseriai Birutei įstojus į Vilniaus universitetą, tėvų namuose visada būdavo laukiami jų studijų draugai, su kuriais jų tėtis mielai bendravęs, domėdavęsis, kaip jiems sekasi.

„Mūsų draugai buvo mielai laukiami tėvų namuose. Tėvelis ateidavo su jais pabendrauti, klausinėdavo, kaip sekėsi egzaminai, o po to grįždavo į kabinetą dirbti. Jis aplinkinius vertino nepriklausomai nuo jų padėties ir statuso. Mums, vaikams, įdiegė vertybes, kad svarbu padorumas ir tiesos sakymas.“

Šventės – svarbi Kubilių šeimos tradicija

„Mūsų namuose visada būdavo švenčiamos Kūčios, Kalėdos ir Velykos. Šias šventes tėvai atsinešė iš savo šeimų. Nors abu tėvai buvo partiniai, bet per Kūčias ant stalo visada padėdavo kalėdaičių“, – prisiminimais dalinasi Kęstutis Kubilius.

Nors kaimynai buvo draugiški ir geri žmonės, mena Kęstutis, vis dėlto sovietmečiu švenčiant tradicines lietuvių šventes tekdavo užtraukti užuolaidas ir tokiu būdu slėptis nuo valdžios. Per šias šventes prie stalo susėsdavusi visa Kubilių šeima, taip pat mamos ir tėčio broliai. „Per Kūčias tėvelis visada skaičiuodavo, kiek patiekalų yra ant stalo, o per Velykas tikrindavo, kurio kiaušinis stipresnis. Ir dažnai jam pasisekdavo gauti stipriausią!“ – sako K. Kubilius.

Svarbi Kubilių šeimos tradicija – Joninės, kurios neapsieidavo be paparčio žiedo ieškojimo Valakampiuose. Čia gimė ir tradicija kabinti ąžuolo vainiką virš durų, kuri nenutrūko ir persikrausčius į Antakalnį.

 

JKubilius foto vaikas

1953 metų gegužės 2-oji diena. Jonas Kubilius ir Valerija Kubilienė Didžiajame kieme. Laikinas butas Šv. Jonų bažnyčios pašonėje. Sūnus Kęstutis vežimėlyje. Šeimos archyvo nuotr.

 

„Kai tėvai buvo jauni, vasaras jie leisdavo Valakampiuose – tuomet Joninių šventimas buvo ilgas ir būtinai su paparčio žiedo ieškojimu. Gyvenant Valakampiuose atsirado tradicija kabinti ąžuolo vainiką virš durų. Pasibaigus mūsų vasarojimams Valakampiuose, tradicija kabinti ąžuolo vainiką virš durų nenutrūko. Į mūsų namus Antakalnyje tėčio kolegos matematikai ateidavo jo sveikinti ir visada atnešdavo ąžuolo vainiką“, – tęsia K. Kubilius.

Kubilių namuose buvo švenčiamos ne tik tradicinės lietuvių šventės, šeima kūrė ir savąsias tradicijas, iš kurių viena – sekmadieniai pietūs. Kaip pasakoja K. Kubilius, svečiai tėvų namuose buvo labai laukiami, tėvai mėgo juos kviesti pas save savaitgaliais. „Mama įvedė sekmadieninių pietų tradiciją, kai gamindavo patiekalus iš bulvių. Virdavo „pyragiukus“ – tai iš tėvų gimtinių atkeliavęs cepelinų su varške pavadinimas. Patiekalas labai patikęs ir tėčiui.“

Mėgo skaityti ir fotografuoti

Pasidomėjus, ką Jonas Kubilus mėgdavo veikti laisvą minutę, Kęstutis ir Birutė prisimena – didžiausia jų tėvelio aistra buvo knygos. „Knygas tėtis skaitydavo kai tik rasdavo laisvą minutę, net valgydamas! Tais laikais buvo sudėtinga nusipirkti dominančią knygą, bet tėvelis turėjo „blatą“ – pažįstamų knygynuose ir antikvariatuose. Jis sukaupė didžiulę mokslinių ir grožinių knygų, mokslinių žurnalų biblioteką, taip pat surinko meno kūrinių albumų kolekciją. Knygos užpildė aukštas lentynas jo darbo kabinete, knygoms buvo skirtas ir didžiulis kambarys namo rūsyje“, – sako Birutė Petrauskienė.

Jono Kubiliaus duktė pasakoja, jog tėtis buvo labai tvarkingas ir rūpestingas su savo daiktais – knygomis, laiškais, atvirukais, nuotraukomis – mokėjo juos saugoti ir archyvuoti.

„Tėvelis į savo knygų priešlapius klijuodavo dviejų tipų ekslibrisus. Dažniausiai sutinkamas ekslibrisas su M. K. Čiurlionio paveikslo motyvais, kurį specialiai tėčio prašymu sukūrė Vytautas Jakštas. Ekslibriso idėja tėveliui kilo po Vilniaus universiteto bibliotekos 400 metų jubiliejaus. Kitas, rečiau sutinkamas, buvo sukurtas VU 400 metų jubiliejaus proga. Jame yra tekstas: „Ex libris • Rektorius •Jonas •Kubilius • Vilniaus • universiteto • jubiliejiniai • metai •1579–1979.“

Tėvelis labai kruopščiai klijavo ekslibrisus ant kiekvienos gautos knygos, o jų per visą gyvenimą sukaupė apie trisdešimt tūkstančių. Dabar dauguma šių knygų yra jo vardo fonde Vilniaus universiteto bibliotekoje“, – viena iš daugelio tėčio idėjų dalinasi B. Petrauskienė

Pasaulinio garso matematikas, akademikas Jonas Kubilius mėgo ne tik skaityti. Birutė Petrauskienė primena – tėtis mėgęs ir fotografuoti. Antakalnio namo rūsyje buvo įsirengęs net fotolaboratoriją!

„Namo rūsyje įsirengtoje fotolaboratorijoje tėtis pats ryškino juosteles ir gamino nuotraukas. Nuotraukų džiovinimui buvo naudojami specialūs džiovintuvai – ir Kęstučiui prie jų nenorom teko padirbėti. Namuose išlikę daug albumų su tėvelio darytomis nuotraukomis. Vėliau, kai atsirado galimybė fotografuoti su specialiomis fotojuostomis, iš kurių buvo daromos skaidrės, jis fotografavo su jomis. Skaidrių demonstravimas buvo privalomas, o ir mėgstamas akcentas per platesnės giminės susibūrimus. Skaidrėse ir nuotraukose ne tik mūsų vasaros kelionių įspūdžiai, tai ir susitikimai su draugais, šventinės nuotaikos, kasdienių darbų sustabdytos akimirkos, augantys vaikai ir anūkai. Juose Tėvelio istorija…“

Kelionėse – pažintis su Lietuva ir kaimyninėmis šalimis

Vasaros laikotarpiu Kubilių šeima mėgdavo keliauti. 1955 metais įsigijus pirmąjį „Москвич 401“ automobilį pakeliui iš Vilniaus į Palangą šeima visada užsukdavo į Jono Kubiliaus tėviškę Fermų kaimą bei Valerijos Kubilienės gimtinę – Viduklę. Fermose, J. Kubiliaus tėvų name, gyveno jo brolis Juozas Kubilius.

„Tėvelis sakė, kad brolis Juozas iš jų penkių brolių buvo gabiausias, bet jo gyvenimas taip susiklostė, kad jis negavo savęs verto išsilavinimo. Juozas rašė eilėraščius. Tėvelis norėjo išleisti jo eilėraščių knygą. Todėl brolio ranka rašytus eilėraščius surinko kompiuteriu. Apsilankydavome ir Rietave, kur pas dėdę Bronių (gydytoją) gyveno tėčio mama“, – pasakoja Kęstutis Kubilius.

Esant galimybei, kelias vasaros savaites šeima tradiciškai praleisdavo keliaudama po Lietuvą, Latviją, Estiją, Kaliningrado sritį, Baltarusijos pakraščius. „Tėvelis su dėde Otonu (taip vadinome Romaną Rumšą, giminaitį iš mamos pusės) buvo geri draugai ir aistringi keliautojai, jie iki smulkmenų suplanuodavo kelionių maršrutus. Važiuodavome dviem automobiliais – Rumšai ir mūsų šeima su tėvelio broliu Vytautu. Mes, vaikai, miegojome palapinėse, tėvelis su mama norėjo daugiau patogumų, todėl miegojo automobilyje“, – vaikystės įspūdžiais dalinasi ir Birutė Petrauskienė.

Su kelionių draugais ar vieni keliaujantys Kubiliai mėgdavo lankyti mažus miestelius, apžiūrėti piliakalnius, bažnyčias, kapines. Buvę ir nuotykių. Sykį jau sutemus šeimyna sustojo nakvynei Kaliningrado apylinkėse, pasistatė palapines, o pabudę ryte pamatė, kad miega senose kapinėse!

Pakeliavus po kaimynines šalis ar Lietuvą, likusią atostogų dalį J. Kubilius su šeima praleisdavo prie jūros. „Gyvi atsiminimai iš poilsio Karklėje. Gyvenome nedideliame vasarnamyje kopų pakraštyje. Pro langą matydavosi jūra, girdėdavosi ošimas – aplinka tiesiog kerinti. Tėvelis ten mėgdavo dirbti. Dieną mes visi išeidavome į paplūdimį, o jis likdavo namuose ir galėjo netrukdomas dirbti mokslinį darbą. Vakare su broliu Vytautu išeidavo pasivaikščioti pajūriu, o gulinėjimo prie jūros su visais jam nereikėjo. Turėjo jis ir žiūronus, mėgo stebėti plaukiančius laivus. 1983 metais tėvai Palangoje įsigijo kooperatinį butą, galėjome atostogauti ten, tačiau poilsis prie kopų šalia jūros labai traukė ir dar kelerius metus važiuodavome į Karklę“, – prisimena Birutė Petrauskienė ir priduria, jog mieliausi prisiminimai liko iš kartu praleistų laisvalaikio valandų, tačiau ryškiausias vaizdas – vėlyvas vakaras, šviesa kabinete, muzika ir prie stalo sėdintis tėvelis.

„Studfestas: metas rinktis!“ konferencijoje – V. Ašeris ir M. Manstavičius

„Studfestas“ gimė su paprastu, bet tikrai svarbiu tikslu – padėti jaunam žmogui apsispręsti, ką veikti savo gyvenime. Tai ypač sudėtinga šių dienų pasaulyje, kai viskas yra ranka pasiekiama ir galimybių tiek daug. Vasarą „Studfestas“ sugrįžo su projektu „Studfestas: metas rinktis“. Įvairiausių sričių profesionalai – kariai, politikai, menininkai, santechnikai, profesoriai dalinosi savo patirtimi.

Šioje konferencijoje dalyvavo ir savo patirtimi dalinosi VU Matematikos ir informatikos fakulteto dėstytojai – partnerystės prof. Vytautas Ašeris ir doc. dr. Martynas Manstavičius. Vytautas Ašeris papasakojo apie akademinį darbą ir karjerą versle, o Martynas Manstavičius pasidalino savo matematikos mokslininko ir dėstytojo patirtimi ir į ką reikia atkreipti dėmesį renkantis studijas.

 

 

Jono Kubiliaus mokinys E. Manstavičius: Profesorius užima išskirtinę vietą Lietuvos mokslo istorijoje

JKubilius foto 10 642x410 copy

Garsiausio Lietuvos matematiko prof Jono Kubiliaus mokinys VU Matematikos ir informatikos fakulteto profesorius emeritas Eugenijus Manstavičius įsitikinęs, kad Jonas Kubilius atliko svarbų vaidmenį ne tik Vilniaus universiteto raidai, bet ir visam Lietuvos matematikos mokslui, mokslo istorijai.

Profesorius Lietuvoje ėmė plėtoti tikimybių teorijos ir matematinės statistikos, skaičių teorijos kryptis. Jas sujungęs jis sukūrė naują matematikos šaką – tikimybinę skaičių teoriją, kuri pasauliniame matematikos kontekste suteikė Lietuvai išskirtinumo ir atnešė pripažinimą.

Sukūrė naują matematikos šaką

Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje profesorius Jonas Kubilius jau buvo pripažintas matematikas, išsprendęs Malerio hipotezės kvadratinį atvejį ir publikavęs reikšmingų darbų iš daugiamatės analizinės algebrinių skaičių teorijos.

„1948–1951 m. būdamas aspirantūroje tuomečiame Leningrade pas TSRS MA akademiką Jurijų Liniką, jis sukaupė šios mokyklos patirtį ir žinias, ypač iš tikimybių teorijos ir matematinės statistikos. Lietuvoje profesorius ėmėsi organizatoriaus vaidmens plėtojant šią kryptį.

Stebėtinas sutapimas, kad kaip tik tuo metu skaičių teorijai pasišventęs Kubilius suvokė, jog jos objektai – gana chaotiškai besielgiančios aritmetinės funkcijos – paklūsta tikimybių teorijos dėsniams. Liko tik juos išreikšti formalia matematine kalba. Dviejų krypčių sankirtoje gimė nauja matematikos šaka – tikimybinė skaičių teorija“, – pasakoja E. Manstavičius.

Matematikos mokslui svarbūs profesoriaus gauti rezultatai išdėstyti straipsniuose ir monografijose (1959 m., 1962 m.), antrosios knygos vertimas (1964 m.) penkis kartus leistas pakartotinai. Belgijos žurnale paskelbtoje recenzijoje rašoma: „Darbas yra epochinis įvykis panaudoto principo originalumu ir efektyvumu.“ Jau minėtas J. Linikas 1958 m. atsiliepime reziumavo taip: „<…> jo (Kubiliaus) sukurta darni ir toli išplėtota teorija. Nustatytas esminis skaičių teorijos ir tikimybių teorijos lygiagretumas, kurio mokslinė reikšmė turi netgi filosofinį atspalvį.“ Tai buvo labai įžvalgus vienos teorijos, nagrinėjančios determinuotus objektus, sugretinimas su antrąja, aprašančia stochastinius reiškinius.

„J. Kubiliaus darbai stimuliavo tikimybinės tyrimų metodologijos plitimą. Matematinėje literatūroje ir internete aptinkame terminus: Kubiliaus tikimybinės erdvės modelis, Kubiliaus metodas, Kubiliaus H klasė bei Turano–Kubiliaus nelygybė. Mėgstantiems statistiką pridursiu, kad šiandien, Microsoft Bing paieškos sistemoje surinkęs Turan-Kubilius inequality, radau net 1980 nuorodų“, – apie J. Kubiliaus darbus pasakoja E. Manstavičius.

1949 m. publikuotas darbas, kuriame pradėta nagrinėti Malerio hipotezė metrinėje skaičių teorijoje, suvaidino išskirtinį vaidmenį. Profesoriaus mokinys Vladimiras Sprindžiukas 1964 m. hipotezę įrodė bendru atveju. Ši tematika tapo perspektyvia tyrimų kryptimi.

Rektorius pats rašė vadovėlius

E. Manstavičius pasakoja, kad studijas Vilniaus universitete jis pradėjo 1964 m., kai rektoriumi jau buvo J. Kubilius, nuo 1966 m. rudens tapo jo mokiniu, vėliau – jo vadovaujamos Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedros bendradarbiu.

„Pasiremsiu viena kuriozine situacija, susidariusia pačią pirmąją rugsėjo dieną ir vaizdžiai iliustruojančia tuometę padėtį VU. Fizikos ir matematikos fakulteto tvarkaraštyje mums buvo skelbiama, kad pirmoji algebros paskaita bus skaitoma „Bas. 5“. Aš ir keletas fuksų nuvykome į J. Basanavičiaus gatvę, susiradome Nr. 5 ir ten, buvusiuose Kultūros ministerijos rūmuose, pradėjome ieškoti auditorijos. Kai buvome išprašyti į lauką, prisiminėme, kad toje gatvėje dar yra kitas pastatas su auditorijomis, priklausantis Statybos institutui. Iš tiesų jame, 5-oje auditorijoje, šviesaus atminimo doc. A. Matuliauskas paskaitą jau buvo įpusėjęs.

Auditorijų trūkumas universitete buvo tiesiog tragiškas. Fakultetas glaudėsi M.K. Čiurlionio g. rūmuose, bet per pertraukas dažnai tekdavo perbėgti į minėtą J. Basanavičiaus g., iš jos – į Chemijos fakulteto rūmus Naugarduko g., iš jų – į Centrinius“, – prisiminimais dalijasi E. Manstavičius.

Kaip pasakoja jis, Chemijos fakultete esančios kavinės patalpas tada užėmė sovietinės technologijos pasididžiavimas – lempinė skaičiavimo mašina Minsk 14. Į matematikos specialybės programą E. Manstavičiaus studijų metais priimdavo po 125 studentus ir keletą kandidatų, bet net dabartiniame MIF pastate, atvėrusiame duris 1966 m., buvo ankšta. Racionalus paskaitų tvarkaraštis su pietų pertraukomis buvo nepasiekiama svajonė.

„Po dešimtmečio studijuojančiųjų matematiką skaičius perkopė 1000. Priėmęs Universiteto bendruomenės, turėjusios vos 3000 studentų ir apie 400 dėstytojų, valdžios skeptrą, Rektorius išugdė ją penkeriopai. Vien tik per šį laikotarpį jame buvo išduota per 65 000 diplomų“, – sako VU MIF emeritas.

Trūko lietuviškų vadovėlių. Pats Profesorius parašė Realaus kintamojo funkcijų teoriją (1970 m.) bei Tikimybių teoriją ir matematinę statistiką (1980 m.). Užsienio mokslinė literatūra buvo ribojama dėl politinių priežasčių ir lėšų stygiaus. „Rašydamas baigiamąjį darbą ir disertaciją, naudojausi asmenine Kubiliaus biblioteka, kurią jam pavyko sukaupti naudojantis asmeniniais ryšiais su užsienio kolegomis“, – prisiminimais dalijasi E. Manstavičius.

Profesoriaus paskaitos buvo pedantiškai tikslios. Skaitė neskubiai, todėl klausytojui buvo nesunku sekti mintis ir jas užsirašyti. „Iki šiol saugau savo konspektus, net ir jie atrodo stebėtinai tvarkingi. Pas jį išklausiau pora bendrųjų matematikos dalykų ir keletą pasirinktinių kursų iš tikimybinės skaičių teorijos. Šių paskaitų medžiaga buvo iš nesenų profesoriaus ir jo sekėjų mokslinių straipsnių. Ilgoki formulių išvedžiojimai mokė matematinės technikos“, – sako E. Manstavičius.

Buvęs J. Kubiliaus mokinys teigia, kad per egzaminą profesorius kai kada leisdavo pasinaudoti konspektu. Svarbiausia buvo suprasti, o ne „iškalti“ informaciją. Gavęs klausimus, studentas galėdavo ruoštis neskubėdamas, užstrigęs atsakinėdamas – vėl turėdavo laiko pagalvoti.

Prisidėjo prie lietuviškų terminų kūrimo

Universiteto materialinės bazės stiprinimas buvo nuolatinis galvos skausmas Rektoriui. Jo organizacinio sumanumo ir aukšto autoriteto dėka iškilo VU miestelis Saulėtekio gatvėje.

„Dideliu Rektoriaus nuopelnu laikyčiau ir įvairiapusių lituanistinių tyrimų, modernių mokslo krypčių bei šiuolaikiškų mokymo programų VU puoselėjimą. Mano studijų metais fakultete informatikai artimiausia buvo Skaičiavimo matematikos specializacija. Plėtojant ją ir kitas matematikos šakas, gabiausi studentai buvo siunčiami tęsti studijų į Maskvą ir Leningradą bei į kitus žymesnius mokslo centrus. Grįžusieji po studijų ar aspirantūros prisidėjo prie fakulteto mokslinių tyrimų tematikos ir studijų turinio atnaujinimo“, – kalba E. Manstavičius.

Visais sovietų valdžios leidžiamais būdais buvo plečiami VU ryšiai su užsienio mokslo centrais. Prie to prisidėjo bendradarbiavimo sutartys su Greifsvaldo, Zalcburgo, Krokuvos ir kitais universitetais, dažnėjantys užsienio mokslininkų vizitai. Universitetas pamažu užėmė deramą vietų mokslo pasaulyje.

Rektorius daug prisidėjo keldamas mokslo istorijos prestižą, organizavo knygų seriją Lietuvos mokslo paminklai, buvo jos redaktorių kolegijos pirmininkas.

„Švenčiant Universiteto 400 metų jubiliejų, lietuvių, rusų ir anglų kalbomis išleisti Vilniaus universiteto istorijos veikalai. J. Kubilius turėjo ištisą Lietuvos matematikos istorijos tyrimų programą. Ją vykdant serijoje Iš Lietuvos matematikos istorijos pasirodė ketvertas knygų. Tarp jų ir Antanas Baranauskas ir matematika (2001 m.) bei pagal rankraštį parengta ir po mirties 2015 m. išleista Matematika Lietuvos aukštosiose mokyklose 1921–1944 metais“, – sako E. Manstavičius.

Pokario laikotarpiu mokslo kalbos pozicijas Lietuvoje užėmė rusų kalba, su kuria atsirado daug naujų rusiškų terminų ir nevykusių jų vertalų, kuriuos reikėjo pakeisti taisyklingais lietuviškais terminais. Šio darbo ėmėsi ir kelis dešimtmečius dirbo daug žmonių, suburtų profesoriaus J. Kubiliaus. Jo erudicija ir platus akiratis padėjo kuriant ne vieną lietuvišką matematinį terminą. 1994 m. pasirodė Matematikos terminų žodynas – knyga, turėjusi ir daranti reikšmingą įtaką lietuviškai matematinei kalbai.

Skyrė ypatingą dėmesį matematikos ugdymui

Lietuvos matematikų ugdymas buvo viena J. Kubiliaus gyvenimo ašių. Ypatingą dėmesį ir daug laiko jis skyrė matematikos mokymui vidurinėse mokyklose ir jaunųjų matematikų olimpiadoms. Kaip profesorius rašė visasąjunginiame žurnale Uspekhi matematicheskich nauk, pirmoji respublikinė olimpiada, vykusi 1953 m., buvo reikšmingas įvykis visoje TSRS. Be organizacinio darbo, jis pats parengė moksleiviams bei mokytojams skirtų uždavinių rinkinių ir metodinės medžiagos.

„Mano dalyvavimas jaunųjų matematikų olimpiadose buvo epizodinis, bet taip pat šiek tiek susijęs su profesoriumi. Būdamas Stulgių (dabar Kelmės raj.) septynmetės mokyklos šeštokas, 1959 m. nugalėjau bendraamžius Skaudvilės rajono olimpiadoje ir gavau prizą – J. Kubiliaus redaguotą B. Kordemskio knygos Matematikos pasaulyje vertimą. Vėliau man, jau Klaipėdos 1-os mokyklos-internato dešimtokui, 1963 m. pats profesorius įteikė Pagyrimo raštą už Respublikinės olimpiados baigiamojo rato rezultatus. Jame suklupau spręsdamas kombinatorikos uždavinį. Tada net nežinojau, kad ir prieš matematikų olimpiadas reikia sistemingai treniruotis“, – sako J. Kubiliaus mokinys E. Manstavičius.

Į tikrą treniruočių stovyklą E. Manstavičius pateko būdamas trečiame kurse, kai peržengė Kubiliaus namų Kuosų gatvėje duris. Antradienio vakarais jos neužsiverdavo. Konsultacijoms ar diskusijoms čia užsukdavo visų kartų mokiniai, studentai ir kolegos.

„Profesorius mielai dalydavosi žiniomis, patarimais ir asmeniniais kanalais gauta matematine literatūra. Nuo matematikos kalba dažnai peršokdavo prie literatūros, meno, politikos ir gyvenimiškų problemų. Tuose namuose gaudavau didelį emocinį krūvį ir moralinį įpareigojimą pasišvęsti mokslui.“

Mokslinis seminaras, kurį įsteigė profesorius 1955 m., buvo centrinė platesnio matematikų rato susitikimų aikštė. Pranešimus čia skaitydavo visi – jauni ir vyresni, Lietuvos ir užsienio matematikai. Pagal reikalavimus, galiojusius Sovietų Sąjungoje, parengtos disertacijos prieš gynimą turėjo būti apsvarstomos pagrindiniuose mokslo centruose. Tikimybininkams toks centras buvo Vilnius, todėl Kubiliaus seminaras (vėliau pradėtas vadinti Lietuvos matematikų draugijos seminaru) buvo geranoriškų ir kritiškų svarstymų vieta. Lietuvos mokslininkai turėjo papildomą galimybę sekti naujausius tyrimų rezultatus.

„Praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje J. Kubiliaus puoselėta Lietuvos tikimybių teorijos mokykla jau buvo plačiai žinoma pasaulyje. Pirmąją tarptautinę tikimybių teorijos ir matematinės statistikos konferenciją, vykusią 1973 m., galima laikyti jos brandos pripažinimu. Nuo tada tokios konferencijos Vilniuje rengiamos kas 4-5 metai. Tryliktąją jau numatyta surengti 2023 m. J. Kubiliaus pastangos nenuėjo veltui. Kaip mokslo organizatorius jis užima išskirtinę vietą Lietuvos istorijoje“.

 

 

 

Rektoriaus Jono Kubiliaus šimtmečio minėjime – jo atminimui sukurtas teatralizuotas renginys

JKubilius foto 16 642x410

Šiais metais liepos 27 d. ilgamečiam Vilniaus universiteto (VU) rektoriui, pasaulinio garso matematikui prof. Jonui Kubiliui būtų suėję 100 metų. Ta proga universitetas organizuoja šventinius renginius rektoriui atminti ir pagerbti.

Kolegos, šeimos nariai, draugai ir bendražygiai aplankys prof. J. Kubiliaus memorialinę lentą VU Didžiajame kieme ir amžinojo poilsio vietą Antakalnio kapinėse.

VU Botanikos sode Kairėnuose, muziejaus patalpose Kultūros centras svečius suburs į teatralizuotą prisiminimų popietę „Antradienio susitikimai pas Profesorių“, kurioje bus paminėti svarbiausi profesoriaus Jono Kubiliaus kūrybinio ir profesinio gyvenimo etapai.

Tie ypatingi susitikimai, kai į namus ateidavo profesoriaus doktorantai ir kolegos – pasikonsultuoti, pasiskolinti knygų, padiskutuoti, išliko ryškūs ir rektoriaus vaikų atsiminimuose.

„Mes, vaikai, tada dirbome durininkais, nes žmonių ateidavo nemažai. Kol vieni kalbėdavosi su tėveliu kabinete, kiti laukdavo svetainėje, pabendraudavo su mumis ir mama. Taip užsimezgė ir mūsų asmeniniai ryšiai su tėvelio aplinkos žmonėmis“, – sako rektoriaus sūnus Kęstutis Kubilius.

Pasak režisierės Felicijos Feiferės, profesoriaus 100-mečio jubiliejaus minėjimo diena (antradienis) simboliškai sutampa su jo namuose Antakalnyje vykusiais susitikimais, kurie garsėjo širdingumu, malonia esamų ir būsimų mokslininkų bendravimo draugija.

„Studentų lūpomis, pasitelkiant autentiškus profesoriaus Jono Kubiliaus asmeninius daiktus – tokius kaip jo poilsio fotelis, laiškai, vadovėliai, rankraščiai, studento pažymėjimas, – galėsime gyvai prisiminti matematikos legendos, ilgamečio VU rektoriaus nueitą kelią. O pagrindinis teatralizuoto renginio akcentas bus atkurta antradienio susitikimų atmosfera“, – apie renginį pasakoja režisierė, įkvėpimo sėmusis iš susitikimų ir pokalbių su profesoriaus giminaičiais, biografinių knygų, tuometinės spaudos archyvų.

Renginio svečiai, skambant profesoriaus J. Kubiliaus mėgtai muzikai, turės progą pasidalinti prisiminimais prie arbatos, aplankyti pavasarį profesoriaus atminimui sodintą ąžuoliuką, prisėsti ant emeritų J. Kubiliui skirto suoliuko paklausyti dainos.

VU mokslininkas G. Navickas: ,,Su išmaniais daiktais privalome kalbėtis lietuviškai“

Lepia pagindinė 642x410

Lietuvių kalba ir matematika – dvi skirtingos, iš pirmo žingsnio nieko bendro neturinčios sritys, šiandien žengia koja kojon, bandydamos kartu įveikti kalbos skaitmenizacijos iššūkius. Apie vienos seniausių pasaulyje lietuvių kalbos ateitį skaitmeninėje erdvėje, projektą LIEPA-2 bei lietuvių šneka valdomas technologijas ir daiktus pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Matematikos ir informatikos fakulteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto mokslininkas Gediminas Navickas.

Prie projekto prisidėjo daugiau nei 3500 dalyvių

G. Navickas, pristatydamas seniau vykdytą projektą LIEPA, apimantį Lietuvių šneka valdomos paslaugas ir visai neseniai pasibaigusį projektą LIEPA-2, skirtą Lietuvių šneka valdomų paslaugų plėtrai, išskyrė esminius šių projektų skirtumus.

,,Projekte LIEPA kuriami sprendimai buvo skirti daugiausia asmeniniams kompiuteriams, o projekte LIEPA-2 perėjome į mobiliąją terpę: mobilius, išmaniuosius telefonus, planšetinius kompiuterius ir net robotus. Tad projekto LIEPA-2 rezultatus galima suskirstyti į dvi dalis: infrastruktūrines paslaugas bei paslaugas skirtas vartotojams“, – pasakoja mokslininkas.

Šie projektai bendram darbui suvienijo visą ekspertų būrį. Projekto LIEPA-2 veiklas vykdė ne tik informatikai, filologai, edukologai ir robotikos specialistai, bet ir 3500 žmonių, kurie prisidėjo prie garsyno sudarymo.

,,Projekto metu filologai buvo atsakingi už garsyno sudarymą ir šnekos pavyzdžių surinkimą. 3500 žmonių dėka, turėjome daugiau nei 1000 valandų įrašų, kuriuos reikėjo anotuoti – surašyti, kas tuose garso įrašuose yra sakoma, pažymėti pauzes, triukšmus ir aplinkos garsus, girdimus kiekvieną sekundę. Vėliau, jau anotuotą medžiagą, informatikai integravo į kuriamus šnekos sintezės ir atpažintuvo variklius. Mokymų programą naudojamą robote padėjo parengti edukologai, o robotikos specialistai programavo roboto veiksmus“, – platų projekto darbuotojų kompetencijų spektrą vardija mokslininkas.

Projekto LIEPA 2 informatikų komanda 768x408

Liepa 2 informatikų komanda, iš kairės į dešinę: Rasa Stuglienė, Linas Aidokas, Dr. Margarita Beniušė, Dr. Pijus Kasparaitis, Dr. Sigita Laurinčiukaitė, Prof. Habil. Dr. Laimutis Telksnys (LIEPA ideologas), Živilė Ringelienė, Gediminas Navickas, o pirmame plane – humanoidinis robotas Ąžuolas-NAO.

 

Siūlomi sprendimai pranašesni už ,,Google“ paslaugas

Projekto LIEPA-2 rezultatus galima skirstyti į dvi dideles dalis: informacinių technologijų sprendimus, skirtus kurti kitas paslaugas bei paslaugas skirtas naudoti kiekvienam iš mūsų. Infrastruktūriniai sprendiniai apima lietuvių šnekos garsyną, mobilųjį sintezatorių ir mobilųjį šnekos atpažintuvą.

,,Mobilusis sintezatorius tekstą paverčia šneka ir leidžia kompiuteriui su mumis komunikuoti lietuviškai. Atpažintuvas leidžia kompiuteriui suprasti, ką mes jam sakome. Na, o didžiulis 1000 valandų garsynas (kartu su projekto LIEPA garsynu iš viso 1100 valandų) su šnekos pavyzdžiais, reikalingas šiems dviem varikliams apmokyti“, – teigia G. Navickas.

Kuriant paslaugas galutiniams vartotojams buvo svarbu užtikrinti, jog jų veikimui nereikės interneto ryšio. Tad reikėjo atsižvelgti, jog tiek kompiuteriai, tiek mobilieji telefonai turi ribotus atminties resursus ir mokslininkų kuriami sprendimai turėjo tilpti jų atmintyje. Projekto vykdytojai juokauja, kad veikdamos be interneto ryšio, šiuo aspektu jų programos yra pranašesnės už milžino ,,Google“ siūlomas programas. Projektu metu buvo sukurtas interneto naujienų skaitytuvas, kuris leidžia klausytis iš keleto portalų surinktų naujienų, bei skambintuvas, kuris reaguodamas į balso komandas surenka reikiamą telefono numerį.

Iš visų projekto metu pasiūlytų paslaugų, šiandien plačiausiai naudojamas mobilusis sintezatorius akliesiems. Tai integruota programėlė, leidžianti akliesiems savo telefoną valdyti prisilietimais ir girdint, kas tuo metu rodoma telefono ekrane.

,,Kadangi išmanieji telefonai šiandien nebeturi iškiliųjų mygtukų, akliesiems yra sunku suprasti, koks bus atsakas spaudžiant vieną ar kitą vietą telefono ekrane. Tad palietus pirštu ekraną, programėlė balsu perskaito, kokią ikonėlę pasirinkome. Pavyzdžiui, pasirenkame ,,nustatymų“ piktogramą ir ją paspaudus, programėlė perskaito visus joje esančius punktus. Tokiu būdu, aklieji gali naviguoti telefone klausos pagalba. Siekdami užtikrinti, kad programėlė kaip įmanoma labiau atitiktų aklųjų lūkesčius, tarpines jos versijas davėme testuoti akliesiems, kurie siūlė pakeitimus ir patobulinimus“, – sprendimą pristato mokslininkas.

Lenta po mokslininkų diskusijų kuriant šnekos atpažintuvą 768x432

Lenta po mokslininkų diskusijų, kuriant šnekos atpažintuvą.

Kelių eismo taisyklių moksleivius moko robotas

Dar viena projekto metu sukurta paslauga – ugdančiojo roboto valdytuvas. Mokslininkai, kurdami programinę įrangą, pasitelkė programavimui pritaikytus ir pasaulyje populiarius NAO robotus.

,,Šiame projekte dirbome su dviem robotais – Ąžuolu ir Liepa. Mūsų tikslas buvo juos prakalbinti lietuvių kalba ir naudoti kaip edukacines priemones mokyklose. Tad parengėme 45 minučių programą robotui, kuris moko pirmos klasės vaikus kelių eismo taisyklių: kaip pereiti gatvę, naudotis šviesoforais ir t.t. Naudojame integruotą mokymą, kur vaikai ne tik klauso ir kalba su robotu, bet ir skaičiuoja, piešia bei dainuoja“, − pasakoja mokslininkas.

Nepaisant to, kad programinė įranga jau sukurta, edukacinio roboto mokyklos dar nenaudoja dėl didelės jo kainos. G. Navicko teigimu, mokykloms pirmiausia reikėtų pademonstruoti šio roboto galimybes.

,,Šiandien mokyklų atstovų paklausus, ar jiems reikia edukacinio roboto, jie tikriausiai atsakytų neigiamai arba tik pagūžčiotų pečiais, nes nėra tokio roboto bandę. Jeigu robotą išbandytų viena mokykla, tuomet ir kitos, pamačiusios jo privalumus, nuspręstų jį įsigyti. Tuomet reikėtų ir daugiau mokymo programų, kurias, pavyzdžiui, galėtų kurti vyresnių klasių mokiniai, o su robotais jas testuotų pradinukai. Tokias programas galėtų pasiūlyti ir įmonės, kurioms reikėtų specialistų, tad susidarytų visa ekosistema, kuri robotiką stumtų į priekį“, – teigia mokslininkas.

Liepa

Liepa pasodinta projekto atminimui
prie buvusio Matematikos instituto pastato.

Sprendimai pritaikomi ir Vilkaviškio autobusų stotyje, ir teatro spektaklyje

LIEPA ir LIEPA-2 projektų rezultatai yra laisvai prieinami ir gali būti naudojami tiek mokslo institucijų, tiek ir verslo įmonių. Nepaisant to, kad dalis sukurtų sprendimų jau yra orientuoti į galutinį vartotoją, verslas juos patobulinęs gali siūlyti kaip savo produktą ir jį komercinti.

,,Abiejų projekto rezultatus jau spėjo pastebėti ir pradėjo naudoti verslo įmonės. Didelę vertę turi didžiulis 1100 valandų garsynas, kurį jau naudoja daugiau kaip 10 lietuviškų verslo įmonių ir mokslo institucijų. Pirmojo projekto metu sukurtas sintezatorius naudojamas informacijos portale „Delfi“ ir Vilniaus miesto savivaldybės naujienų portale straipsnių įgarsinimui, o taip pat pranešinėja skelbimus Vilkaviškio autobusų stotyje“, – platų pritaikymą pažymi G. Navickas.

Ko gero netikėčiausias projekto rezultatų pritaikymas buvo meno srityje, kai projekto metu sukurto sintezatoriaus balsai dalyvavo teatro spektaklyje ,,Remote Vilnius“ festivalio ,,Sirenos“ metu.

,,Interaktyviame spektaklyje žiūrovai buvo susodinti į autobusą ir nuvežti į Vilniaus miesto centrą. Ten jiems uždėtos ausinės, per kurias mūsų sintezatoriaus balsai vedžiojo dalyvius po visą miestą ir nurodė, ką jie turi daryti. Spektaklio pabaigoje per ausines pranešta, kad dalyviai visą valandą klusniai vykdė neegzistuojančio žmogaus įsakymus“, − pasakoja mokslininkas.

Su daiktais privalome kalbėtis lietuvių kalba

Mokslininkų ateities planuose ir LIEPA-3 projektas, kuriam idėjų ir polėkio komandai netrūksta. Jame būtų susitelkiama į lietuvių kalbos puoselėjimą ir išlikimą.

,,Tik atsiradus kompiuteriams buvo svarstoma, ar juose bus lietuviški rašmenys. Tuo metu pasaulyje jau buvo paplitusi mintis, kad kalba, kuri nepasklis elektroninėje terpėje, tiesiog išnyks. Tokių kalbų yra nemažai, bet lietuvių kalba joje pasklido ir turime lietuviškas interneto svetaines. Šiandien klausimų kelia tai, ar kalbėsimės su kompiuteriais ir robotais lietuvių kalba. Tai tarsi dar vienas mūšis už lietuvių kalbos išlikimą. Tad šnekos technologijų srityje atsiranda labai daug iššūkių ir įdomių sričių mokslininkams tyrinėti“, – pažymi G. Navickas.

Kartu su technologijų naudojimu keičiasi ir mūsų kalba. Jai įtaką daro ne tik diakritinių ženklų vartojimas ar jų atsisakymas, bet ir šnekos technologijų paskatintas per didelis oficialumas ir tikslumas jaučiamas kalboje.

,,Anksčiau buvo ribojamas trumpųjų žinučių ženklų skaičius, tad norėdami taupyti pinigus, žmonės trumpindavo žodžius, rašydami tik po vieną ar dvi raides. Yra žmonių, kurie taip rašo iki šiol. Panašiai buvo ir su lietuvių kalbos diakritiniais ženklais: pirmuosiuose kompiuteriuose jų nebuvo, tad žmonės įprato rašyti be jų. Bėda ta, kad žmonėms tapo sunku atskirti, kur tuos lietuviškus diakritinius ženklus naudoti būtina, o kur ne. Dėl to labai išauga klaidų skaičius net oficialiuose dokumentuose.

Dėka šiandien naudojamų technologijų, žinutę diktuojant balsu jums nereikia trumpinti teksto ir jis yra užrašomas su lietuviškomis raidėmis. Bet kol kas, naudojant dabartinį garsyną, žinutės tampa labai oficialios, nes naudojama bendrinė kalba be šnekamosios kalbos sąvokų, tarmiškų žodžių, profesinio žargono. Tad šioje srityje dar turime kur tobulėti“, – pasakoja G. Navickas.

Išmaniais tapo ne tik mūsų laikrodžiai ar telefonai, bet ir mūsų namai. Juose integruotos valdymo balsu funkcijos, kurios junginėja šviesą ar užtraukia užuolaidas.

,,Į mus kreipėsi išmaniųjų namų gamintojai, kurie pabrėžia, jog minėtos funkcijos retai naudojamos, nes žmogus nenori su daiktais kalbėtis anglų kalba. Vietoj įsakymo balsu, jis mieliau atlieka fizinį veiksmą – nueina ir užtraukia užuolaidas ar įjungia šviesą. Tad esminis klausimas šiandien yra, ar mes norime su daiktais kalbėtis lietuviškai? Jeigu mes priimame, kad tarpusavyje ir su daiktais toliau kalbame lietuvių kalba, tuomet nelieka klausimo, ar mūsų kuriamų kalbos technologijų reikia“, − pabrėžia G. Navickas.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos