Lietuvos mokslo premija apdovanotas naujai išrinktas Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. Rimvydas Petrauskas sako nuo pirmų akimirkų pajutęs tiek bendruomenės, tiek žurnalistų, politikų dėmesį. Kilusi susidomėjimo banga, jo manymu, rodo VU rektoriaus rinkimų svarbą, kurią skatino tiek konkurencinė kova, tiek – kas svarbiau – išskirtinė paties VU vieta šalyje. Todėl jis pirmiausia dėkingas kitiems kandidatams už dalykišką ir konstruktyvią diskusiją, kurios metu turėjo galimybę drauge liudyti VU potencialą. O šiandien, likus jau mažiau nei mėnesiui iki inauguracijos, ruošiasi naujam etapui gerai pažįstamoje savo Alma Mater.
Kokius darbus planuojate pirmiausia?
Visų pirma laukia susitikimai su padaliniais. Mano kvietimas – pasiruošti atviram pokalbiui tiek apie mūsų programinius pasiūlymus, tiek apie pagrindines problemas, lūkesčius ar nuogąstavimus, kurie kyla fakultetuose ir institutuose. Turime tikrai gerą progą konceptualiam monitoringui – kas įvyko per pastarąjį laikotarpį, ką norime tęsti ir gilinti, kur strigome, o prie ko dar nepriėjome. Tai bus svarbi medžiaga vienam pirmųjų darbų – VU strateginio veiklos plano naujam laikotarpiui parengimui, kurio metu sieksime išgryninti aiškesnius ir labiau koncentruotus prioritetus esminėse veiklos srityse – mokslas, studijos, visuomeninis poveikis. Lygia greta mums reikia susitarti dėl esminių tikslų, ilgalaikės strategijos, peržengiančios kadencijų rėmus, kurią sąlygiškai galėtumėm pavadinti „VU 450“.
Jūsų pagrindinė programinė idėja: Vilniaus universitetas – visuomenę ir valstybę kurianti bendruomenė. Tad ko tikėtis bendruomenei – koks būsite vadovas?
Esminė rektoriaus užduotis – telkti ir vadovauti konsensuso paieškoms, kad universitetas vieningai veiktų išorėje ir puoselėtų atskirų padalinių stiprybes. Rektoriaus veiklos stilius, mano požiūriu, yra dialogu paremta lyderystė, ne išankstinių postulatų deklaravimas, o sutartinių sprendimų paieška, reaguojant į kintančią situaciją. Čia itin svarbu lyderystė – rektoriaus dalyvavimas viešoje diskusijoje ir atstovavimas valdžios struktūrose. Jei universitetą suvokiame kaip instituciją, kuri ugdo šalies socialinį, politinį, kultūrinį elitą, plėtoja aukščiausio lygio tyrimus ir savo akademine kompetencija veikia viešąją nuomonę bei sprendimų priėmimą, tuomet tikrai labai svarbu, kad rektorius reguliariai ir autoritetingai pasisakytų įvairiais viešojo gyvenimo klausimais. Įsiklausęs į bendruomenės diskusijas, jis turėtų ne tiek reaguoti į jau vykstančius procesus, kiek žvelgti į perspektyvą, formuluoti ir teikti galimus sprendimus.
Kuriant santykius su valdžia, reikia kalbėti su tais, kas realiai priima sprendimus, kad būtų siekiama esminių mokslo politikos tikslų – mokslo ir studijų prioriteto, žymaus lėšų mokslui didinimo („2 proc. mokslui nuo BVP“ jau artimiausiu metu) ir kt. Turime įtikinti, kad sėkmingas konkuravimas tarptautinėje mokslo erdvėje įmanomas tik užtikrinus tvarų finansavimą nacionaliniu lygiu, demonstruojant, kokioje vietoje šiuo metu esame, palyginti su kitomis pažangiomis Europos ir pasaulio valstybėmis. Turime laiko aktyviems pasiūlymams – dėl Nacionalinės pažangos strategijos, naujo ES finansavimo periodo, sumaniosios specializacijos strategijos atnaujinimo, nacionalinio susitarimo.
O kalbant apie VU bendruomenę, turbūt nebus perteklinis dalykas dar kartą pakartoti tai, ką esu ne kartą pabrėžęs – VU suprantu kaip visumą ir visų pirma vengiu ydingų dichotomijų – HSM vs GTM, fundamentiniai vs taikomieji mokslai, akademija vs administracija ir kt., kurios iš esmės trukdo susikalbėti.
Bet klausimas, žinoma, sudėtingas – kaip įtraukti VU bendruomenę? Visų pirma – per bendrus projektus ir iniciatyvas – mokslininkai turi atpažinti ir matyti bendrų veiklų prasmę. Turime pašalinti organizacines ir finansines kliūtis, tebevaržančias tarpdalykinių programų kūrimą, skatinti stambius mokslinius tyrimus sprendžiant problemas, o tai gali daryti tik mokslų santalka.
Kita vertus, bendruomenėje gimstančios mintys ar kritika turi būti išgirstos. Daug ką lemia įsigalinčios praktikos ar elgsenos, nes ne viską įmanoma aprašyti dokumentuose. Bendradarbiavimo kultūros plėtojimas – tikrai esminis vidinis organizacijos veiklos principas. Patirtis rodo, kad aiškiausiai problemos pastebimos ir sprendimai gimsta nedidelėse bendruomenėse ir kad niekas taip neigiamai neveikia, kaip suvokimas, kad išsakytos idėjos ir pastabos nugula net nepradėtos diskutuoti.
Kokiomis vertybėmis vadovaujatės, Jūsų svarbiausi būdo bruožai?
Atvirumas – tiek santykiuose su žmonėmis, tiek atvirumas naujovėms. Atsakingumas – prieš save ir bendruomenę. Atkaklumas ir tikslingumas – formuluojant tikslus, peržengiant kliūtis ir sprendžiant problemas – „pragmatiškas svajotojas“.
Kokia komanda Jus sups?
Komanda yra sėkmingos veiklos prielaida. Rektorius stiprus tik kartu su savo intelektualine aplinka. Pagrindinis principas – ši aplinka turi iš esmės išplėsti rektoriaus žinojimą ir supratimą. Toliau – kompetencija ir profesionalumas, pusiausvyra – tarp HSM ir GTM, lyties, amžiaus, naujų žmonių ir patirties.
Vicerektorė ir mokslo prorektorė – prof. Edita Sužiedėlienė (VU Gyvybės mokslų centras, biochemija ir molekulinė biologija). Didžiulis privalumas – abiejų laukų – mokslo ir studijų (mokslo vadybos patirtis Lietuvos mokslų taryboje, kelių sėkmingų studijų programų vadovė) – išmanymas. Toks žmogus gali spręsti itin aktualias magistrantūros, doktorantūros, mokslo tarptautiškumo ir santykių su verslu problemas.
Doc. Valdas Jaskūnas lieka studijų prorektoriumi. Per savo kadenciją aiškiai išgryninęs studijų prioritetus, pateikęs nuoseklią plėtros viziją ir galintis ginti VU interesus, kai to reikia. Dr. Artūras Vasiliauskas – išorės ryšiai (vidaus ir užsienio). Parengęs disertaciją Londono King‘s koledže, grįžęs Lietuvoje sėkmingai vadovavo Atviros Lietuvos kolegijai, vėliau – Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje projektų koordinatorius, o pastaruosius 10 metų vadovauja Britų tarybos Lietuvos skyriui. Jo patirtis – reali tarptautinė tinklaveika, grindžiama partnerystėmis, kurios reikalauja derinti skirtingus interesus, požiūrius ir veikimo būdus bendro tikslo labui.
Dr. Rita Rekašiūtė-Balsienė – personalo politika ir bendruomenė. Iki šiol probleminė VU sritis – tiek centrinė administracija, tiek ryšiai tarp centrinės administracijos ir padalinių, tiek padalinių tarpusavyje. Šioje srityje tikrai reikia šiuolaikinės vadybos specialisto, turinčio konkrečios patirties. Tikslas – įgalinti organizacijos administravimą, skatinti bendradarbiavimą visais lygiais ir bendruomenės įtraukimą. Čia bus labai svarbi jos patirtis didelėse ir pažangiose valstybės ir verslo organizacijose, taip pat akademinis lygmuo – VU vadovauja organizacinės psichologijos krypties magistrantūros programai, vykdo tyrimus ir gerai supranta VU specifiką.
Prof. Juozas Rimantas Lazutka – strateginių projektų vadovas, turintis didžiulę patirtį tokiame darbe. Neilgai trukus VU planuojame keletą stambių projektų, kuriems reikės stipraus vadovo ir koordinatoriaus. Kancleriu lieka Nikita Ananjevas, kuris įrodė savo kompetenciją, darbštumą ir sumanumą. Pagrindinėse srityse kartu su prorektoriais į patarėjų grupes bursime mokslininkus, kurių nuomonę ir patirtį itin vertiname ir kurie, tikime, neatsisakys padėti.
Jūs ir programoje, ir debatuose, ir jau po išrinkimo daug dėmesio skiriate atvirumui, atviro universiteto idėjai, kalbėjimuisi, dialogui. Kokius iššūkius čia matote?
Vienas pirmųjų dalykų, nuo ko pradėsiu – dar labiau atverti VU visuomenei: tiek fiziškai, prieinamumo požiūriu, tiek idėjiškai – skleisti VU generuojamas idėjas, atverti VU akademinius išteklius paskaitomis, tekstais, ekspertiniais pasiūlymais. Pagrindinis iššūkis – atrasti tinkamas formas, kad mūsų kuriamas turinys pasiektų kuo platesnę auditoriją. VU privalo užimti Lietuvoje žiojėjančią universalaus think tank nišą – pirmuose susitikimuose su politikos, visuomenės, verslo atstovais buvo svarbu pamatyti, kad ši programinė nuostata sutampa su tuo, ko iš VU laukiama visuomenėje.
Raginate kalbėti ne apie reformas, o apie VU įgalinimą. Ką pats VU, Jūs – kaip jo vadovas, bendruomenė gali padaryti, kad to į(si)galinimo būtų daugiau?
Visų pirma, ieškant sprendimų ten, kur vis dar nepavyksta pradėti proveržio. Studijose – stiprinti tarpdalykiškumą ir individualumą, kurti praktines magistrantūros programas, plėtoti papildomų akademinių veiklų pasiūlą itin motyvuotiems ir stokojantiems iššūkių studentams, pritraukti geriausius jaunus protus per išplėtotą VU podoktorantūros programą būtinam kokybės auginimui ir didinti tarptautiškumą.
Moksle – kurti ekscelencijos centrus pagrindinėse VU gilaus įdirbio ir kompetencijos srityse, į kuriuos reguliariai atvyktų pasaulinio masto mokslininkai ir kur būtų koncentruojamas akademinis potencialas. Mokslo vertinimo sistemą atpalaiduoti nuo formalių kriterijų ir orientuotis į kokybinius kriterijus, ne „maksimalizuoti produkciją“, o orientuotis į VU akademinių pasiekimų ir rezultatų sklaidos sistemą, pasiekiant įvairių lygių nacionalinę ir tarptautinę auditoriją.
Atsižvelgiant į kritinę situaciją bendrojo ugdymo srityje, VU pareiga akumuliuoti resursus, stiprinti ir plėsti pedagoginių studijų segmentą, prisiimti idėjinę atsakomybę už švietimo raidą Lietuvoje.
Struktūros požiūriu svarbus ne padalinių skaičius, o jų stiprinimas, suteikiant teisę nustatyti studijų ir mokslo tikslus, o dekanams – galimybę ir atsakomybę laisviau formuoti padalinių personalą, kartu stiprinant ryšius tarp padalinių.
Administracijoje pagrindinė priemonė – integralios administracinės sistemos sukūrimas, efektyvinant paslaugų teikimą, nuo vartotojui draugiškesnės IT paslaugų sistemos diegimo iki laiką taupančio tvarkų paprastinimo. Neįmanoma sukurti tobulos administracinės sistemos, veikiau realizuoti bendrą principą – problemos identifikavimas / registravimas, skirtas terminas spręsti ir „institucinė atmintis“ (sprendimų registras).
Procesų vadyba – išgryninti vykstančius procesus svarbiausiose VU veiklos srityse ir juos administruoti orientuojantis į galutinį rezultatą, vengiant smulkmeniško proceso reglamentavimo. Todėl esminiu administracijos veikimo principu laikau ne struktūrines reformas, o nuolatinį ir dinamišką procesą reaguojant į aktualijas ir užpildant atsiveriančias veiklos nišas.
VU plėtrą suvokiu per partnerystes – akademinėje, verslo, komunikacijos srityse. VU kokybinės plėtros kelias yra tolesnė universitetų ir institutų, ligoninių, verslo įmonių sąveika, taikant lanksčias bendradarbiavimo formas, siekiant egzistuojančią patirtį ir infrastruktūrą naudoti naujos kartos akademikams ugdyti ir mokslo proveržiui. Tarptautiniu mastu būtina aiškiai suvokti VU vietą europiniame ir globaliame universitetų žemėlapyje. Užsienio studentų ir dėstytojų pritraukimas negali būti savitikslis, tai turi būti plataus masto tarptautinės tinklaveikos ir tarptautinių akademinių iniciatyvų dalis, kurių tikslas – kelti VU žinomumą, mokslo ir studijų lygį.
Apskritai turime pamažu keisti finansavimo struktūrą, didinant iš mokslo ir iš verslo ateinančio finansavimo dalį, mažinant priklausomybės nuo valstybės svorį.
Didžioji mūsų bendruomenės dalis – studentai. Kokią pagrindinę žinią norėtumėte siųsti jiems? Ko jiems tikėtis Jūsų kadencijos metu?
Kalbant apie studentus, didžioji aktualija – grąžinti studentus į auditorijas, įveikti studijų ir darbo derinimo problemą. Turime išnaudoti galimybes VU viduje įdarbinti studentus (administracija, projektai, paslaugos) ir taip kurti veržlios jaunystės ir sukauptos patirties sinergiją. Nacionaliniu mastu turime grįžti prie bazinės studentų stipendijos ir adekvačios paskolų sistemos klausimo.
Studijų proceso ir kokybės požiūriu VU ateitis priklauso kuo labiau individualizuotoms studijoms (tai jas iš esmės skiria nuo visų kitų siūlomų edukacinių produktų) – tutorystė / mentorystė, darbas ir užduotys mažesnėse grupėse. Viena vertus, tai ugdo akademinį, mąstymo, argumentacijos savarankiškumą ir pratina suprantamai bei kritiškai tirti ir rašyti. Antra vertus, toks darbas su studentais būtų didžiulė investicija į studentų akademinę pažangą, leidžianti anksti identifikuoti problemas, sulaikyti nuo iškritimo, pakreipti akademinės karjeros kelią tinkama linkme.
Koks pats buvote studentas? Gal prisimenate savo pirmąją sąsają su universitetu?
Pirmą kartą VU pirmaklasio akimis pamačiau per 400 metų jubiliejų 1979 m. – tai buvo didelė eisena Vilniaus mieste. Toks integruoto ir dominuojančio universiteto vaizdinys ir išliko. Tokiame universitete norėjau visada būti: įstojęs ypatingais šaliai 1990 m. (studentas buvau pažangus, nes anksti pajutau didelę motyvaciją, čia ačiū šviesaus atminimo mano Profesoriui Edvardui Gudavičiui), pradėjęs dirbti dėstytoju 2001 m., gavęs katedrą ir profesūrą 2010 m., išrinktas dekanu 2012 m. Tokį universitetą noriu kurti su savo dėstytojo, mokslininko ir administratoriaus patirtimi.
Esate istorikas. Kaip manote, kiek istorijos, o kiek šiandienos ir ateities turi būti universitete?
Visada pabrėžiu, kad istorikai, tirdami istoriją ir apie ją kalbėdami, iš tiesų galvoja apie dabartį ir ateitį. Todėl svarbu prisiminti, kad 1579 m. įsteigtas VU ilgai buvo toliausiai į Rytus nutolusi aukštojo mokslo institucija, dengianti tiesiog milžinišką geografinę erdvę. Taip tuomet Lietuva įsitraukė į intelektines „tautų varžybas“. Nuo to laiko Lietuvos valstybės klestėjimas ar nuosmukis buvo glaudžiai susijęs su VU raida. Manau, pats metas grįžti prie tokios istorinės VU vietos – plėsti savo įtakos arealą tiek šalies viduje, tiek išorėje.
Penkeri metai – ne toks ilgas laiko tarpas tokioje didelėje bendruomenėje kaip VU. Ir vis dėlto, ką labiausiai džiaugtumėtės nuveikęs savo kadencijos pabaigoje?
Rašydamas programą, mėginau įsivaizduoti VU, pasitinkantį 450 metų jubiliejų, įstojusio pirmakursio ar pirmakursės akimis: skirtingi padaliniai kartu švenčia jubiliejų, rengia bendras tarpdalykines konferencijas, kuriose dalyvauja autoritetingi pasaulio mokslininkai, VU matomas ir atpažįstamas tarptautinėje erdvėje šalia stipriausių universitetų, studentai keliomis kalbomis aktyviai diskutuoja auditorijose, žiniasklaidoje, o mokslininkai komentuoja aktualias visuomenės raidos problemas, premjeras kartą per mėnesį su rektoriumi aptaria situaciją valstybėje, o VU kartą per metus visuomenei pateikia įtikinamą ataskaitą apie savo veiklą, galiausiai VU ryškiai matomas mieste ne tik Rugsėjo 1-ąją, o 365 dienas per metus.
Baigdamas norėčiau dar kartą grįžti prie to, kad universitetas yra viena svarbiausių institucijų, kuri keičia visuomenę, kuria istoriją ir turi galią valstybėje. Todėl kviečiu visą bendruomenę – dėstytojus, studentus, administratorius – drauge įgalinti mūsų universitetą.
Rimas Norvaiša
