„Pagrindinis informatikos tikslas – ugdyti kūrybiškus, inovatyvius, mąstančius jaunuolius ir siekti, kad jie giliau suprastų skaitmenines technologijas ir būtų pajėgus kurti naujas“, – sako Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto (VU MIF) mokslininkė, dėstytoja prof. dr. Valentina Dagienė. Mokslininkės sritis – informatikos mokymo tyrimai, į kuriuos ji įsitraukė Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. „Tuo metu buvo itin aktualu, kad šalis plėtotų skaitmenines technologijas, mokytų programavimo ir ugdytų jaunuosius tyrėjus“, – apie darbų pradžią pasakoja ji.
Valentina Dagienė. Justino Auškelio nuotr.
IT mokymo situacija Lietuvoje – gera, bet iššūkių kyla
Anot V. Dagienės, informacinių technologijų (IT) įgūdžiai darosi neišvengiami kasdienėse veiklose. „Informatikos pamokos nėra skirtos vien IT priemonių naudojimui – informacinių technologijų įgūdžiai reikalingi visur ir visose pamokose. Todėl svarbu, kad visų dalykų mokytojai skatintų mokinius tikslingai naudotis technologijomis. Taip pat būtina užtikrinti neformaliojo ugdymo galimybes, kad kiekvienas mokinys rastų įdomios veiklos, kurioje galėtų praktiškai pritaikyti savo IT gebėjimus“, – teigia profesorė.
Dėstytojos teigimu, Lietuva informatikos mokymo srityje yra aukščiau Europos šalių vidurkio. Iniciatyvi mokslininkė džiaugiasi, kad nuosekliu darbu pavyko iškovoti nemažai privalomų informatikos pamokų, informatinį mąstymą integruoti į pradinį ugdymą, suformuoti informatikos mokymo doktorantūros studijas, aprūpinti mokyklas kompiuterine technika, pasirūpinti moksleivių galimybe 11-12 klasėse rinktis informatikos modulius. Tai padeda giliau ir tikslingiau mokytis informatikos. V. Dagienė su kolegomis taip pat yra įsteigusi aukšto lygio mokslinius žurnalus „Informatics in Education“ ir „Olympiads in Informatics“.
Vis dėlto nepaisant puikių pasiekimų, profesorė pripažįsta, kad iššūkių kyla. Pasak akademikės, norėtųsi, kad mokyklose esanti kompiuterinė įranga būtų naujesnė, daugiau jaunų žmonių rinktųsi informatikos mokytojo kelią. „Rajonuose ir mažesniuose miesteliuose itin trūksta informatikos mokytojų. Būtų labai naudinga rengti pedagogus, galinčius dėstyti du ar tris dalykus, ypač pagrindinėms mokykloms. Džiugu, kad kasmet vis daugiau studentų renkasi profesinės pedagogikos ar gretutines studijas – jie yra motyvuoti ir pasiryžę dirbti mokyklose“, – pozityviai į situaciją žvelgia V. Dagienė. Anot jos, svarbiausia, kad informatikos mokymas nenukrypsta vien į technologijų naudojimą, išlieka kūrybiškas.
Informatikos mokymas – kompleksinis procesas
Kaip pasakoja profesorė, informatikos mokymo tyrimai padeda formuoti inovatyvias švietimo politikos kryptis. Pavyzdžiui, informatikos tinkle „Bebras“ atliekami tyrimai ir disertacijos šia tema atkreipė dėmesį į žaidybinių, interaktyvių metodų svarbą mokymo procese. Išsami lietuvių tyrėjų informatikos egzamino analizė atskleidė socialinio konteksto svarbą ir būtinybę tobulinti egzamino struktūrą. „Itin reikalingi tyrimai informatikos didaktikos srityje, jų trūksta visame pasaulyje. Mes kasmet išspausdiname po kelis mokslinius straipsnius šia tematika ir jau užsitarnavome žinomumą pasaulyje, esame kviečiami skaityti paskaitas ir pranešimus įvairiose šalyse: Taivane, Indonezijoje, Šveicarijoje, Suomijoje“, – apie Lietuvos informatikos mokslininkų pasiekimus pasakoja V. Dagienė.
Valentina Dagienė su kolega. Justino Auškelio nuotr.
Profesorė daug dėmesio skiria darbui su olimpiadoms, informatikos ir informatinio mąstymo iššūkiui „Bebras“, mokomosios medžiagos rengimui. Jos teigimu, norint formuoti informatikos mokymo kelią, būtina į tai žiūrėti visapusiškai, apimti ir formalias, ir neformalias ugdymo veiklas. Pasak akademikės, neformalusis ugdymas, kaip žinoma iš tyrimų, daro labai stiprią įtaką formaliajam. „Su kolega Gintautu Grigu įkūrėme neakivaizdinę Jaunųjų programuotojų mokyklą, gyvavusią daugiau kaip 30 metų. Joje sukurta ir išbandyta mokymosi medžiaga padėjo pagrindus informatikos ugdymui Lietuvos mokyklose. Šioje mokykloje taip pat atradome ir išugdėme daug talentingų jaunuolių. Mokslas turi padėti visuomenei klestėti, todėl būtina siekti kompleksinių informatikos veiklų ir sąsajų su kitomis sritimis“, – mintimis dalijasi VU dėstytoja.
Siekiant mokslo, padėjo žemaitiškas charakteris
Tadžikijoje tremtyje gimusi, Žemaitijoje augusi profesorė pasakoja, kad matematika ją traukė nuo pradinių klasių. Spręsdama matematikos uždavinius, ji jausdavosi lyg kitame pasaulyje, pamiršdavo nepriteklių ir svajojo būti matematikos mokytoja. „Vienuoliktoje klasėje respublikinėje matematikos olimpiadoje užėmiau pirmąją vietą, o lietuvių literatūros – trečiąją vietą. Tad nutariau, kad matematikai tinku labiau“, – šypsosi profesorė. Nepaisant didelio noro, V. Dagienės kelias link studijų nebuvo lengvas – jos mama norėjo, kad dukra įgytų profesiją, nepritarė brangioms studijoms toli esančiame Vilniuje. „Tačiau močiutė mano norą palaikė, pamenu, pardavė karvę, įsigijo ožką – taip sutaupė pinigų mano kelionei ir studijų sostinėje pradžiai“, – prisimena moteris.
Valentina Dagienė. Justino Auškelio nuotr.
VU profesorė pasakoja, kad siekiant daktaro laipsnio ir karjeros sunkiausia buvo susidurti su skeptišku požiūriu į moterį – komentarai, esą IT sritis ne joms, tuo metu buvo priimami kaip savaime suprantami. Pati penkis vaikus užauginusi V. Dagienė įsitikinusi, kad buities darbai ir vaikų auginimas ir šiandien dažniausiai tenka moterims, o visuomenė vis dar labiau palaiko karjeros siekiančius vyrus. Karjeros pradžioje mokslininkei nepadėjo ir tai, kad V. Dagienė siekė sujungti matematikos, informatikos ir edukologijos sritis. „Skirti dėmesį informatikos mokymo problemoms buvo vertinama kaip laiko švaistymas. Norint kažką padaryti, tekdavo daug įrodinėti, argumentuoti“, – pasakoja ji. Nepasiduoti padėjo palaikantis darbo vadovas ir užsispyrimas: „Jei ką nors pradedi, reikia stengtis tai padaryti kuo geriausiai ir iki galo – toks mano būdas“, – pasakoja profesorė daktaro laipsnį ir habilitaciją apsigynusi jau Nepriklausomoje Lietuvoje.
Didžiausias malonumas – matyti pokyčius
Mokslininko darbe profesorę labiausiai žavi laisvė mąstyti, tyrinėti, įgyvendinti naujas idėjas, taip pat iššūkiai ir malonumo jausmas matant, kad darai reikalingą darbą, o rezultatai lemia pokyčius. V. Dagienė pripažįsta, kad tokiam darbui reikia atkaklumo ir gebėjimo priimti nesėkmes. Anot jos, mokslininkas turi gebėti diskutuoti, argumentuoti, priimti tinkamus sprendimus ir atmesti netinkamus. Gebėti būti vienas ir drauge turėti daug ryšių, išklausyti kitų nuomones, bet nepamesti savo užsibrėžto kelio.
Sėkminga karjera besidžiaugianti profesorė didžiuojasi daugybe pasiekimų: ji prisidėjo prie vidurinės mokyklos informatikos ugdymo struktūros formavimo, leidžia tarptautinius žurnalus, įkūrė pasaulinį informatikos ir informatinio mąstymo tinklą „Bebras“, vienijantį daugiau nei 80 šalių, taip pat koordinuoja įvairius projektus. Daugybę ryšių visame pasaulyje turinti mokslininkė sako, kad vienas iš jos dabartinių tikslų – padėti Afrikos ir kitoms šalims stiprinti informatikos ugdymą mokyklose bei skirti daugiau dėmesio jaunųjų tyrėjų ir doktorantų ugdymui.
Tyrinėti ir gilintis į skaitmeninių technologijų pasaulį svajojančioms merginoms, ji pataria drąsiai rinktis mokslininkės kelią: „Jame patirsite daug pasitenkinimo ir kvapą gniaužiančių akimirkų“, – įsitikinusi V. Dagienė.