Matematikos ir informatikos fakulteto studentai – mūsų viso fakulteto pagrindas. Džiaugiuosi, kad MIF studentai aktyviai prisideda prie veiklų universitete ir už jo ribų. Galiu drąsiai teigti, kad mes ugdome kūrybingas ir kritiškai mąstančias asmenybes!
Nuoširdžiai sveikinu visus studentus su jūsų švente. Linkiu ryžto, pasitikėjimo ir sėkmės!
Fakulteto dekanas prof. dr. Paulius Drungilas
Siekdami supažindinti jus su Matematikos ir informatikos fakulteto administracija, pristatome jums klausimų ciklą „Kas dirba fakultete?“.
Kiekvieną savaitę supažindinsime jus su mūsų fakulteto administracijos darbuotojais.
Studijų administratorė Alina Šataitytė-Borysevičienė
1. Kokiais 3 žodžiais apibūdintumėte Matematikos ir informatikos fakultetą?
Draugiškas, veiklus, ambicingas.
2. Kur studijavote ir koks įsimintiniausias studijų atsiminimas?
VU Orientalistikos centre (dabar – VU ATSI) baigiau Iranistikos studijas, taip pat VU MIF išklausiau Papildomąjį Informatikos kursą.
Turbūt įsimintiniausia buvo Iranistikos studijų pabaiga, kai po baigiamųjų darbų gynimų su centro dėstytojais, darbuotojais bei kitų programų absolventais vykome prie ežero atšvęsti kaip viena didelė šeima. Taip pat iki šiol puikiai prisimenu, kaip smagu būdavo pertraukų ar „langų“ metu „Morge“ gerti karštą arbatą ir daryti namų darbus arba ilsėtis susirangius krėsle. J
3. Kokiais klausimais galima kreiptis į jus?
Mielai atsakysiu į klausimus dėl profesinės praktikos, gretutinių studijų, papildomųjų studijų, priėmimo į magistrantūros studijas.
Studijų administratorę Aliną Šataitytę-Borysevičienę galite rasti Naugarduko g. 24, 108 kab.
Tel. (8 5) 219 3055
Įvadas į robotiką – pasirenkamasis dalykas Matematikos ir informatikos fakultete. Pasirinkę šį dalyką studentai paskaitų ir seminarų metu sužino apie robotų kūrimą ir jų atliekamą darbą. Šį dalyką mūsų fakultete dėsto du dėstytojai – prof. dr. Aistis Raudys ir dr. Vytautas Valaitis.
Ko reikia, norint suprogramuoti robotą? Kaip pasakoja vienas iš dėstytojų, dr. Vytautas Valaitis, „Robotas – aparatas, galintis atlikti suprogramuotas užduotis ir palengvinti darbą žmogui. Norint suprogramuoti robotą, reikia turėti procesorių, programą ir jis turi reaguoti, komunikuoti su aplinka. Tada reikia išsiaiškinti, kaip yra robotas sukonstruojamas iš fizikinės ir techninės pusės. Kai robotas moka reaguoti, supranta aplinką, gali pasiimti informaciją iš aplinkos ir atlikti tam tikrus veiksmus“.
Kaip vyksta visas šis procesas? „Mes turime kristalą. Jis moka tiksliu dažnu vibruoti. Kristalas gamina signalą. Mes siunčiame tą signalą į procesorių. Mūsų procesorius per kiekvieną taktą gali atlikti veiksmą. Procesorius sukasi ir kiekviena kartą gali paimti, nuskaityti, perkelti atminties vietą – vietos registrą. Tada mums reikia žinoti, ką nuo kur nuskaityti ir ką kur perkelti. Mums reikia programos. Turime atmintį, ten, atmintyje yra surašyta instrukcija, ką procesoriui daryti. Procesorius įsijungia ir nusiskaito, kas yra jo atmintyje. Mūsų kristalas pasisuka per vieną ciklą toliau – nusiskaito ir įvykdo, pasisuka, nusiskaito įvykdo ir t.t.. Programuotojo užduotis – ką nors gudraus surašyti. Procesorius vykdo viską iš eilės, ką programuotojas parašo. Todėl programuotojo darbas, reikalauja daug kūrybos ir išmastymo“, – pasakoja dėstytojas.
Viena iš studentų atliekamų užduočių – asinchroninis veikimas (kad du lygiagretūs veiksmai vyktų vienu metu). Studentai atliko šiuos darbus: LED lempučių mirksėjimas tam tikrus laiku, nepriklausomai viena nuo kitos; LED ir temperatūros matavimas atskiru procesu. Vienas procesas skaičiuoja laiką, kada LED lemputė mirksi, o kitas, skaičiuoja laiką, kada temperatūrą reikia išmatuoti; žaidimas „Snake“; sensorius, kuris aptinka judėjimą; duomenų perdavimas Morzės abėcėle, šviesa (reakcija į aplinką) ir tekstas ekrane; reagavimas į LED ir judėjimas į šviesą; Pong žaidimas ir kt. projektai.
Įvadas į robotiką apima tokias temas: mikrokontroleriai ir mikrokompiuteriai; tiesinės ir netiesinės elektrinės grandinės; sensoriai, aplinkinio pasaulio suvokimas; skaitmeninis analoginis konvertavimas: PWM, ADC, DAC; mikrokontrolerių programavimas; duomenų perdavimas, signalai, terpė, perdavimo aparatūra, protokolai naudojami robotikoje; elektrovarikliai, steperiai, judančios dalys; variklių ir steperių valdikliai, servo varikliai; giroskopai, akselerometrai, kompasai; kameros, LED šviestukai; ekranai, duomenų išvedimas; linijiniai ir impulsiniai maitinimo šaltiniai; virtualios robotikos aplinkos; dirbtinio intelekto metodai robotikoje.
Kaip ir kiekvienais metais paskutinio kurso studentams yra sudaroma galimybė pildyti prašymus laikyti neišlaikytus egzaminus dar vieną kartą paguodos sesijos metu.
Paguodos sesija vyks gruodžio 2-13 d.
Jeigu norėtumėte pasinaudoti Paguodos sesijos galimybe, prašome iki lapkričio 20 d. užpildyti prašymą internetu (VU IS -> ePrašymai -> prašymas dėl papildomo egzaminų perlaikymo).
Prašymo statusą galėsite patikrinti savo paskyroje.
Atkreipiame dėmesį, kad leidimas laikyti suteikiamas ne visiems dalykams.
Siekdami supažindinti jus su Matematikos ir informatikos fakulteto administracija, pristatome jums klausimų ciklą „Kas dirba fakultete?“.
Kiekvieną savaitę supažindinsime jus su mūsų fakulteto administracijos darbuotojais.
Akademinių reikalų prodekanas – Vytautas Stepas
1. Kokiais 3 žodžiais apibūdintumėte Matematikos ir informatikos fakultetą?
Jaukus, moksliškas ir nenuilstantis.
2. Kur studijavote ir koks įsimintiniausias studijų atsiminimas?
Studijavau Matematikos ir informatikos fakultete Matematikos ir matematikos taikymų bakalauro studijų programą, vėliau – Matematikos magistrantūros studijų programoje. 2017 m. apsigyniau disertaciją tema „Adityviųjų funkcijų, apibrėžtų atsitiktinių ansamblių aibėje, momentai“.
Įsimintiniausias studijų atsiminimas – kasmetinės kelionės į Čekijos miestą Ostravą, kur vykdavo tarptautinės studentų matematikos olimpiados.
3. Kokiais klausimais galima kreiptis į jus?
Visais su studijomis susijusiais klausimais.
Akademinių reikalų prodekaną Vytautą Stepą galite rasti Naugarduko g. 24, 112 kab.
Tel. (8 5) 219 3051
Masinė Lietuvos kompiuterizacija įvyko amžių ir tūkstantmečių sandūroje: apie 2000-uosius namų ūkiai ėmė masiškai pirkti kompiuterius, lengvatą jų įsigijimui taikė ir valstybė. Tačiau jau baigiasi antrasis dešimtmetis, šalia stalo ir nešiojamųjų kompiuterių atsirado išmanieji telefonai – ir visus juos sieja viena problema: jie vis dar vargiai supranta ir kalba lietuviškai.
Taip, su tekstine įvestimi jokių bėdų nėra: bet mes vis dar nesusišnekame su kompiuteriais balsu, kai tuo tarpu anglakalbiai tai daro beveik dešimtmetį – nuo tada, kai 2011 m. „Apple“ į savo „iPhone“ integravo virtualųjį asistentą Siri.
Tad kodėl taip yra? Kodėl šnekamoji, balsinė lietuvių kalba niekaip neateina į kompiuteriją, kas daroma, kad tokia situacija pasikeistų ir kada jau galiausiai susišnekėsime gimtąja kalba su kompiuteriu be klaviatūros, laidoje „#42: Apie gyvenimą, Visatą ir Viską su Adomu Rutkausku“ pasakojo projekto LIEPA kūrėjai Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto humanitarinių mokslų daktaras Audrius Valotka ir Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto ekspertas Gediminas Navickas.
– Pradėkime nuo mūsų žiūrovo Romualdo Strielos klausimo: kodėl LIEPA? Kodėl būtent toks pavadinimas ir ką jis reiškia?
Audrius Valotka: – Atsakymas labai paprastas: tai yra žodžių junginio „Lietuvių šneka valdomos paslaugos“ santrumpa. Trumpa, gražu ir aišku.
– Gerai, tada pagrindinis klausimas: kodėl kompiuteriai dar nešneka lietuviškai? Juk Lietuvos namų kompiuterizacija įsibėgėjo prieš daugmaž 20 metų, o išmanieji telefonai atsirado jau prieš 12?
A. Valotka: – Priežastys yra mažiausiai dvi. Pirmoji – lingvistinė. Lietuvių kalba yra sudėtinga kalba, vien tik daiktavardžiai gali turėti daugiau nei 500 priesagų, o kur dar galūnės. Dėl to kalbos generuojamų vienetų įvairovė yra nepaprastai didelė – apie pusantro milijardo vienetų! Lyginant su paprastesnio sudėtingumo kalba, mums prakalbinti kompiuterį užduotis yra sudėtingesnė.
Antroji priežastis – pinigai. Tai brangiai kainuoja. Pirmasis ir antrasis LIEPOS projektai apima keliolika tūkstančių valandų darbo laiko. Palyginimui – į atviro kodo naršyklės (deja, dabar neatsimenu, kurios) tobulinimą iki šiol yra investuota apie 13 000 darbo metų. Ne dienų, ne valandų, o metų – nors atrodytų, naršyklės juk jau išspręstas technologinis uždavinys, skirtingai nuo šnekos atpažinimo. Taigi, kaltas investicijų kiekis: mažai pinigų – mažai rezultatų.
– O ar nelemia ir tai, kad lietuviškai kalbančių nėra daug?
A. Valotka: – O tai susiję su pinigais (juokiasi). Būtų mūsų milijardas – tų pinigų būtų daugiau.
– Kiek priskaičiuojama vartotojų, kalbančių lietuviškai? Su visais užsienyje gyvenančiais lietuviakalbiais?
A. Valotka: – Trys milijonai. Ką reikia turėti omenyje apie esančius užsienyje – dabar jie dar šneka lietuviškai, bet po daugmaž dviejų kartų ten beveik nebebus lietuviškai kalbančių.
– Bet pažiūrėkime: mes vejamės technologijas (jos kartais tobulėja greičiau už mus), tačiau jaunoji karta jau puikiai kalba angliškai – ir tai apima ir telefono valdymą balsu. Tad ar tikrai LIEPA dar yra reikalinga?
A. Valotka: – Kalba yra ne tik komunikacijos priemonė. Jei kalba būtų vien komunikacijos priemonė, pasaulyje turbūt būtų vienui vienintelė kalba. Viena vėliava. Vienas herbas. Bet kalba yra ir vertybė. Tai yra bene svarbiausias bet kurios tautos atributas. Ir kadangi visa ta vertybinė dalis mums yra labai svarbi, tai yra mūsų tapatybės dalis – tai mes norėtume, kad lietuvių kalba būtų visur, įskaitant ir technologijas.
– Kaip gimė LIEPA? Kokia buvo pati jos pradžia?
A. Valotka: – Didysis idėjų generatorius mūsų komandoje yra profesorius Laimutis Telksnys. Jis jau 50 metų įgyvendina kalbos technologijų idėjas ir manau turi idėjų dar 50 metų į priekį, dabartinėje vietoje jis tikrai nesustos (juokiasi). Bet viskas prasidėjo nuo paprastesnių dalykų: nuo nedidelių bandymų. Turėkime omenyje, kad LIEPA turi dvi kryptis: šnekos sintezatorius ir šnekos atpažinimas. Šnekos sintezavimo kryptyje darbuojasi docentas Pijus Kasparaitis iš mūsų Matematikos ir informatikos instituto, o atpažinimo grupė – atskira komanda, ir gerokai didesnė. Nes ir užduotis gerokai sunkesnė.
Bet pačios pradžios net ir neprisimenu. Gal Gediminas galėtų pakomentuoti?
Gediminas Navickas: – Kaip ir Audrius sakė, pradžia priklauso nuo to, kaip toli į praeitį pažiūrėsime. Galima sakyti, kad jau yra ir 50 metų – bet čia kaip ir su daugeliu idėjų bei technologinių koncepcijų: buvo idėjos, bet nebuvo priemonių jas realizuoti, buvo silpna skaičiavimo technika ir t.t.
Štai pirmąją LIEPĄ darėme trejus metus, LIEPA-2 darome jau pusantrų metų. Atrodytų jau visai netrumpai, jau skaičiuojame metais – tačiau reikia turėti omenyje, kad visų šių projektų nebūtų jei ne tų keliasdešimties metų įdirbis prieš tai.
O atsakant į pirmąjį klausimą, kodėl atsiliekame – LIEPA ir LIEPA2 yra pirmieji tokie dideli projektai. Čia reikia paminėti, kad kiek teko girdėti, vokiečiai – kurie pagal kalbėtojų skaičių tikrai nėra numeris vienas pasaulyje – prie analogiško kalbos sintezavimo projekto dirbo 30 metų, ir tai darė 30 universitetų. Tuo tarpu mes universitetus skaičiuojame ne dešimtimis, o tas keliasdešimties metų įdirbis, apie kurį kalbėjau – labiau mokslinis, fundamentinis, kai tuo tarpu inžinerinis, atvedantis technologiją iki žmogaus – tik paskutinio dešimtmečio darbai.
Visą interviu skaitykite čia.
Adomas Rutkauskas / lrytas.lt informacija
Siekdami supažindinti jus su Matematikos ir informatikos fakulteto administracija, pristatome jums klausimų ciklą „Kas dirba fakultete?“.
Kiekvieną savaitę supažindinsime jus su mūsų fakulteto administracijos darbuotojais.
Studijų administratorė – Aistė Grikietė
1. Kokiais 3 žodžiais apibūdintumėte Matematikos ir informatikos fakultetą?
Prestižinis, paklausus ir draugiškas.
2. Kur studijavote ir koks įsimintiniausias studijų atsiminimas?
Studijavau VU Komunikacijos fakultete, įgijau informacijos ir komunikacijos bakalauro ir magistro laipsnius.
Įsimintiniausias yra pats paskutinis visų studijų etapas – magistro baigiamojo darbo rašymo procesas. Likus dviem savaitėms iki magistro baigiamojo darbo atidavimo datos, sulaukiu kurso draugės skambučio:
– Nesiginsiu, nespėsiu pabaigti parašyti, dingo motyvacija ir įkvėpimas, bet akademinių atostogų jau irgi neduos. Stabdyti studijų irgi negaliu. Aiškinausi, reikia susimokėti x tūkst. litų baudą už nepristatytą baigiamąjį darbą. Iš kur pinigų gauti?
– Nusiramink, pasiimk kompiuterį, dantų šepetuką ir šunį. Būtinai šunį! Atvažiuok pas mane... dviem savaitėms.
Mano sužadėtinis, kuris taip pat buvo magistro baigiamojo darbo rašymo procese, ilgokai draugės viešnagei neprieštaravo. Visi trys verkėm, juokėmės, liūdėjom, džiūgavom... ir parašėm, visi pristatėm darbus laiku ir apsigynėm.
3. Kokiais klausimais galima kreiptis į jus?
Esu atsakinga už šiuos procesus:
Studijų administratorę Aistė Grikietę galite rasti Didlaukio g. 47, 205 kab.
Tel. (8 5) 219 5047
El. paštas
Spalio viduryje fakulteto dėstytoja dr. Aldona Skučaitė, atstovaudama Tarptautinei aktuarų asociacijai, dalyvavo Socialinės apsaugos forume. Jis vyko Ženevoje esančioje Tarptautinės darbo organizacijos (ILO) būstinėje. Tai kasmetinis renginys skirtas iššūkiams, su kuriais susiduria išsivysčiusių šalių socialinės apsaugos sistemos, aptarti.
Šiemet jame dalyvavo 15 ekspertų, atstovaujančių Tarptautinę ir Europos aktuarų asociacijas (IAA ir AAE), Tarptautinę darbo organizaciją (ILO), Tarptautinę socialinės apsaugos asociaciją (ISSA), Pasaulio sveikatos organizaciją (WHO) bei Pasaulio Prekybos organizaciją (WTO).
Socialinė apsauga apima daugelį mūsų gyvenimo sričių: motinystės/tėvystės išmokos, finansinė parama dėl sužalojimų darbe ar profesinių ligų, pensijos bei kitos socialinės išmokos. Dauguma socialinės apsaugos sistemų yra kompleksinės, apima kelias amžiaus grupes ar net kartas, rizikų valdymas pakankamai sudėtingas, todėl dažnai socialinės apsaugos paslaugos finansuojamos per viešąją finansų sistemą.
Aktuarai – verslo profesionalai, gebantys įvertinti finansinių rizikų kainą, tad socialinė sritis – viena iš jų veiklos sričių. Kaip ir versle, socialinėje apsaugoje svarbu:
Kaip pasakoja dėstytoja A. Skučaitė, „aktuaro, finansinių rizikų valdymo specialisto, pagalba itin svarbi. Aktuarai gali padėti sudarant socialinių reiškinių „žemėlapį“ – aktuarinį modelį, finansiškai įvertinant prisiimamus įsipareigojimus, kurie gali būti itin ilgo laikotarpio (pavyzdžiui, vienos kartos pensijų „kontraktas“ gali trukti net iki 100 metų), įvertinant, ar sistema bus adekvati ir stabili tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu. Sprendžiant šiuos uždavinius aktuarui svarbu įvertinti daugelį parametrų ir – kas dar svarbiau – ryšius tarp jų. Todėl forume išsamiai aptarėme pokyčius skirtingų šalių gyventojų mirtingume bei mirtingumo skirtumus tarp tos pačios šalies, tačiau skirtingų socialinių grupių gyventojų; mažėjančio gimstamumo poveikį socialinėms sistemoms; paramą dėl traumų ar ligų darbe ir kokius iššūkius socialinei sistemai kelia naujos darbo organizavimo formos, pavyzdžiui, uberizacija. Šiuolaikinis aktuaras turi ne tik gebėti naudoti modelius bei technikas, bet ir suprasti ekonominę – socialinę veiklos aplinką, susigaudyti dideliame duomenų kiekyje. Jam būtinos ne tik matematikos, bet ir kitų sričių – ekonomikos, demografijos, duomenų mokslo žinios.“
