Fakulteto naujienos

Erasmus+ programa suteikia galimybė mokytis kitoje šalyje, pažinti kitos šalies mokymo(si) sistemą, kultūrą ir žmones. MIF studentas Tomas išbandė Erasmus+ programą ir rudens semestre studijavo Olborgo universitete Danijoje.

Kodėl nusprendėte išbandyti Erasmus+ programą?

Norėjau pamatyti kaip verda gyvenimas kitur – universiteto kultūrą, žmones. Norėjau pajusti, kaip mano turimi stereotipai apie mokslą bei gyvenimą turtingesnėse valstybėse atitinka realybę.

Studijavote Olborgo universitete Danijoje – kas lėmė šį pasirinkimą?

Norėjau universiteto, kuriame viskas vyktų anglų kalba, kuris būtų akademiškai stiprus ir taip pat norėjau vykti į Skandinaviją, labiau pažinti Skandinavų kultūrą. Olborgo universitetas visus šiuos kriterijus atitiko ir paskaitęs apie siūlomą programą bei mokymosi pobūdį niekur kitur nenorėjau.

Olborgo universitetas – koks jis? Aplinka, studentai, pats miestas?

Bendrabučio aplinka labai draugiška, socializuotis buvo paprasta. Radau artimų draugų su kuriais palaikau ryšį ir po mainų semestro. Paskaitų kokybė yra labai aukšta ir dėstytojai nuoširdžiai nori ir ieško geriausių būdų, kaip padėti studentams suprasti dėstomus dalykus. Miestas nedidelis ir jaukus, nebuvo sunku priprasti prie transporto infrastruktūros.

Papasakokite savo patirtį apie dėstymo aiškumą, bendravimą su kolegomis. Kas buvo sunkiausia? Danai, kaip ir didžioji dalis užsienio studentų su kuriais teko bendrauti, puikiai šneka angliškai. Anglų kalbą išmanau gerai, tad problemų, bendraujant su kolegomis, klausant paskaitų – nekilo.

Ką galėtumėte patarti išvykstantiems dėl biudžeto planavimo, gyvenamosios vietos, transporto? Gyvenimas bendrabutyje paprasčiau užmegzti artimesnius ryšius. Svarbu kuo anksčiau užpildyti paraišką, kad universitetas jums paskirtų kuo geresnį bendrabutį. Dėl transporto, tai yra 2 būdai – dviratis ir/arba autobusas. Nemažai žmonių netgi žiemą važinėja tik dviračiu. Tai yra labai pigu – dviratį išsinuomoti mėnesiui galima už maždaug 15 eurų, autobuso nuolatinis bilietas kainuoja apie 50 eurų mėnesiui.

Ar rekomenduotumėte išbandyti mainų galimybes kitiems studentams? Kodėl? Vienareikšmiškai. Jau pirmą savaitę supratau, kodėl iš kitų studentų girdžiu tik teigiamus atsiliepimus apie mainus. Visų pirma reikia suprasti, kad tai yra unikali galimybė. Visų antra, man atrodo, daugeliui studentų įdomu sužinoti apie gyvenimą užsienyje. Ir paskutinis dalykas – patobulėsite tiek akademine, tiek socialine prasme, sužinosite naujų dalykų apie save ir kitas kultūras, o jeigu pasiseks – rasite artimų draugų!

Registracija Erasmus+ studijoms vyksta iki kovo 1 d. Rudens semestro universitetų sąrašas čia. Taip pat galite pasinaudoti ir dvišalių mainų galimybėmis.

1993-iųjų vasario 26 d. buvo užregistruotas pirmasis tuometinio Matematikos ir informatikos instituto lietuviškas tinklalapis – https://www.mii.lt/

Apie tai, kaip internetas atkeliavo į Lietuvą „Labas rytas“ laidoje pasakoja MIF mokslininkas prof. dr. Laimutis Telksnys. Tiesa, interneto plėtros Lietuvoje pradininkas sako, kad ši pasaulio kompiuterių tinklų sistema mūsų šalyje atsirado anksčiau – dar 1989-aisiais. Apie viską plačiau – pokalbyje.

Erasmus+ programos dalyvė – Saulė, 3 kurso finansų ir draudimo matematikos studentė pasakoja apie savo patirtį Porto universitete.

Kodėl nusprendėte išbandyti Erasmus+ programą?

Maniau (ir manau), kad čia geriausia vieta patobulinti anglų kalbos žinias ir išmokti vietinę kalbą. Taip pat norėjosi geriau pažinti pietų Europos kultūrą, pamatyti skirtumus.

Porto universitetas Portugalijoje – koks jis? Aplinka, studentai, pats miestas?

Galbūt labiausiai vyraujančiai kultūrai Portugalijoje tiktų apibūdinimas lėtas gyvenimas: iš įpročio skubi į universitetą, nes vėl vėluoji, tačiau atėjus prie auditorijos pamatai, kad dėstytojo dar nėra, lauki stotelėje valandą jau trečio iš eilės neatvažiuojančio autobuso. Nuo 13 iki 14 valandos dažnai gali nerasti, kur apsipirkti, nes visi pietauja.

Pats Portas laikomas studentų miestu – jame galima išvysti daug vienodai, net prie +30ºC temperatūros juodu kostiumu apsirengusių ir apsigobusių juodu pledu studentų, kurie nuolat vaikšto drauge su pirmakursiais, visus metus juos „krikštija“ arba stovi išsirikiavę gatvėje su įvairiais instrumentais ir groja. Matosi ir jaučiasi, kad čia studentų bendruomenė yra tikrai artima ir stipri – juk studentija davė pirmąjį impulsą išsilaisvinti nuo diktoriaus priespaudos.

Kokie dalykai įsiminė iš studijų?

Labiausiai man įsiminęs dalykas – Skaičių teorija (Number theory). Pavėlavau į pirmą šio dalyko paskaitą, ji jau buvo prasidėjusi, tad nespėjau prieš ją informuoti dėstytojo, kad esu Erasmus+ studentė ir nemoku portugališkai. Nežinau, ką jis visą paskaitą kalbėjo, bet visa auditorija nuolatos šypsojosi ir juokėsi. Buvau vienintelė, kuri sėdi šaltu veidu. Po paskaitos prie jo priėjau, pasakiau, kad nemoku portugališkai. Dėstytojas atsakė, kad taip ir galvojo ir pateikė informaciją anglų kalba ir pasiūlė geriau kas savaitę susitikti konsultacijoms. Per jas supratau, kodėl visa auditorija tada buvo taip gerai nusiteikus – šis dėstytojas nepaprastai atsidavęs universitetui, išmano savo dėstomą dalyką ir geba lengvai juo „užkrėsti“ ir kitus.

Per gyvenimą esu sutikusi tokius keturis žmones. Visi jie matematikai. O taip yra todėl, nes mes žinome, kad tėra vienas teisingas atsakymas, bet daug skirtingų būdų jį gauti. Visa esmė glūdi ne tame viename atsakyme, o tavo atrastame sprendimo būde. Todėl ne tik klausaisi, bet ir stengiesi išgirsti keisčiausias idėjas – galbūt tai kelias į netikėtą atsakymą. Manau, kad matematika – geriausia diskusija.

Ar rekomenduotumėte išbandyti mainų galimybes kitiems studentams? Kodėl?

Žinoma! Nėra geresnio būdo išeiti iš komforto zonos ir penkis mėnesius skirti kitos kultūros ir savęs pažinimui!

Registracija Erasmus+ studijoms vyksta iki kovo 1 d. Rudens semestro universitetų sąrašas čia (https://www.erasmus.tprs.vu.lt/partneriai/). Taip pat galite pasinaudoti ir dvišalių mainų galimybėmis (https://www.vu.lt/tarptautiniai-rysiai/mainu-galimybes/dvisales-sutartys).

Chiang Mai (Tailandas) universitete ERASMUS+ projekto „Euro-Asia Collaboration for Enhancing STEM Education“ (EASTEM) partneriai aptarė jau nuveiktus darbus ir tolesnių žingsnių įgyvendinimo klausimus. Projekto įgyvendinimu, kurio tikslas – padėti dešimčiai Indonezijos, Tailando ir Vietnamo universitetų įsteigti STEM (science, technology, engineering, maths) mokymo centrus, rūpinasi Vilniaus universitetas (VU), bendradarbiaudamas su Upsalos (Švedija) universitetu ir Prancūzijos IMT Atlantique institutu.

VU šis projekto etapas itin svarbus, nes jis atsakingas už STEM mokymo centrų steigimo Azijos universitetuose gaires, partnerių susitarimus, centrų infrastruktūrą, vadovų ir koordinatorių mokymą, inovatyvių metodų diegimą. VU komandą Tailande sudarė Filosofijos fakulteto dekanas prof. Arūnas Poviliūnas, VU Matematikos ir informatikos fakulteto mokslininkai dr. Vladimiras Dolgopolovas ir prof. Valentina Dagienė.

Pernai atlikus išsamią teorinę ir praktinę įvairių šalių STEM centrų apžvalgą buvo parengtos bendrosios centrų steigimo gairės, personalo mokymo struktūra, mokymų rekomendacijos. Tada partneriai – Azijos šalių universitetai buvo paprašyti aprašyti savo steigiamų centrų vizijas, misijas, organizacines struktūras, komandų sudėtis, praktines veiklas, mokymus, didaktinius metodus, kuriuos išanalizavusi VU komanda ir parengė savo siūlymus.

Projekte dalyvaujantys universitetai partneriai – labai skirtingi savo struktūra bei specializacija, skiriasi ir studentų skaičius bei jiems siūlomos disciplinos. Dėl šios priežasties steigiamų STEM mokymo centrų tikslai, aprėptys ir galimybės taip pat skirtingos. Partneriai skatinami ieškoti tokios centrų steigimo schemos, kuri kuo labiau derėtų su esama universiteto struktūra, kad būtų panaudojami turimi resursai – taip būtų užtikrinamas centrų tęstinumas, ilgalaikis tvarumas.

Dalyvavimas projekte suteikia galimybę iš Azijos universitetų mokytis gerosios praktikos pavyzdžių. Lietuvoje STEM kol kas apsiriboja gamtamokslinio ugdymo problemomis, o pažangesni Azijos universitetai centrus projektuoja ne tik kaip akademinių studijų, bet ir kaip kompleksinių tyrimų centrus. Sudėtingos šiandieninės problemos reikalauja įvairių sričių mokslininkų bendradarbiavimo – būtent STEM centrai ir projektuojami kaip įvairių sričių ir patirčių mokslininkų bei studentų santalkos, galinčios spręsti kompleksinio pobūdžio problemas.

Chiang Mai universitete įvykęs susitikimas – tai pernai rudenį Vilniuje surengto susitikimo tęsinys. Tada VU komanda aptarė teorinius STEM mokymo centrų steigimo klausimus, patirtis ir pristatė VU steigiamo centro viziją, pasidalijo savo įžvalgomis apie administravimą, planavimą, įvairias problemas. Šių metų susitikimas buvo skirtas partnerių atliktiems parengiamiesiems STEM mokymo centrų darbams apibendrinti ir aptarti, perimti geras idėjas ir patirtis, praktiškai spręsti iškilusias problemas.

STEM ugdymui buvo skirta konferencija, kurioje VU atstovai – VU Matematikos ir informatikos fakulteto prof. V. Dagienė ir dr. V. Dolgopolovas skaitė pranešimus. V. Dagienei taip pat teko asmeniškai apsilankyti vienoje iš Chiang Mai mokyklų, kurioje daug dėmesio skiriama bendram raštingumui ir STEM dalykams.

Chiang Mai universitete, kuriame vyko susitikimas, studijuoja apie 40 tūkstančių studentų. Studijos čia vykdomos dvidešimtyje fakultetų, trimis kryptimis: tikslieji mokslai ir technologijos, medicina ir socialiniai mokslai. Apie 2500 universiteto studentų čia atvyko iš Mianmaro, Laoso, Filipinų.

Įkurtas dar 1964 m., šiandien Chiang Mai universitetas yra vienas stipriausių valstybinių universitetų Tailande. Jo indėlis į mokslinius tyrimus nuolat didėja, ypač žemės ūkio, maisto technologijų, inžinerijos srityse. Universitetas glaudžiai bendradarbiauja su pramone, padeda kurtis startuoliams ir puoselėja bendradarbiavimą. Neseniai įsteigtas modernus mokslo parkas pritraukia verslininkų dėmesį ir yra inovacijų branduolys.

Be STEM mokymo centrų steigimo, EASTEM projektas suteikia galimybę bendradarbiauti su įvairių šalių ir kultūrų mokslininkais, dėstytojais, imtis iniciatyvos ir kūrybiškumo. Projektas dar tik įpusėjo, bet sudarė galimybes siekti gilesnių ryšių su partnerių universitetais, galbūt atlikti bendrus mokslinius tyrimus, rengti mokslinius straipsnius.

Erasmus+ programa suteikia galimybę pagrindinių studijų ir magistrantūros studentams bei doktorantams studijuoti kitos programoje dalyvaujančios šalies pripažintoje mokslo ir studijų institucijoje, pažinti užsienio šalis ir kultūrą. Erasmus+ programos dalyvė – Eglė Dėlkutė, VU MIF Ekonometrijos studentė, rudens semestro metu studijavo Kastilijos ir La Mančos universitete Ispanijoje.

Viena iš priežasčių, kodėl studentė pasirinko Erasmus+ programą – teigiami atsiliepimai iš programoje dalyvavusių studentų. Taip pat buvo svarbus ir universitetas. „Rinkausi iš kelių universitetų – Kastilijos ir La Mančos universiteto atsiliepimai buvo geriausi. Taip pat ir strategiškai gera vieta – valanda iki Madrido, trys valandos iki jūros, platus studijų dalykų pasirinkimas“, – įspūdžiais dalinasi Eglė.

Kastilijos ir La Mančos universitetas turi daugybe fakultetų, biblioteką, stadioną, baseino ir sporto salės kompleksą – viskas, ko reikia studentui yra vienoje vietoje. Nauji pastatai, auditorijos yra su oro kondicionieriais ir tinkama įranga, poilsio zonomis. „Nuo universiteto Iki miesto centro – 15 minučių pėsčiomis, nes miestelis mažas, bet gyvybės tikrai netrūksta. Gyventojai nešneka angliškai, bet ispanai – be galo empatiški ir šilti žmonės. Žinoma, daugiausia laiko praleisdavau su kitais studentais iš Erasmus, bet susibendravau ir su nemažai kurso draugų, su kuriais bendrauju iki dabar“, – pasakoja studentė.

Studijų Ispanijoje metu Eglė tobulinimo ne tik matematikos mokslo žinias, bet ir programavimo įgūdžius, išmoko naujų programavimo kalbų. Kaip įvardija studentė, universitetas išsiskiria ir egzaminų praktika – dėstytojai egzaminuodavo studentus kūrybiškai, atsižvelgdami į jų praktinius gebėjimus.

Erasmus+ programos dalyvė taip pat patobulino ir ispanų kalbos įgūdžius. „Ispanų kalbos pradėjau mokytis prieš pusantrų metų, pagrindus žinojau iš ankščiau, tad atvažiavau mokytis jau šiek tiek mokėdama kalbą. Bet, po studijų, žinoma, stipriai patobulėjau. Dalis paskaitų vyko ispaniškai, dalis – angliškai. Jei būtų galima rinktis dabar, pasirinkčiau daugiau dalykų ispanų kalba, nes per paskaitas tobulėjama dar greičiau. Paskaitų metu dėstytojai stengiasi paaiškinti taip, kad suprastų visi“, – savo patirtimi dalinasi Eglė.

Ar rekomenduotų Eglė išbandyti mainų galimybes kitiems studentams? „Žinoma! Visi iki vieno grįžę iš Erasmus mainų būna be galo patenkinti. Aš sustiprėjau kaip asmenybė, teko nemažai įvykių patirti vienai, nepažįstamoje vietoje, tad išėjau iš savo komforto zonos. Labai daug naudingos informacijos sužinojau per paskaitas, susipažinau su begale nuostabių žmonių ir susiradau draugų iš visų pasaulio kraštų, patobulinau kalbą, aplankiau daug įdomių vietų“.

Registracija Erasmus+ studijoms vyksta iki kovo 1 d. Rudens semestro universitetų sąrašas čia. ARQUS ir COIMBRA GROUP (mainai finansuojami Erasmus+ lėšomis ir vyksta pagal Erasmus+ programos taisykles, reikalavimus ir terminus registracijos formą galite rasti čia. Taip pat galite pasinaudoti ir dvišalių mainų galimybėmis.

Informacinės technologijos šiandien naudingos kiekvienam iš mūsų, o programavimas tampa ne tik darbe reikalinga kompetencija, bet ir laisvalaikio pomėgiu. Dažnai programavimo mokomasi mokykloje, specialiuose kursuose, tačiau būna atvejų, kai to išmokstama ir vaikystėje, dar nesuprantant, kad cikliškas simbolių rašymas vadinamas programavimu. Tokių neeilinių gabumų pavyzdys yra Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Informatikos instituto mokslininkas dr. Audrius Šaikūnas.

Programuoti pradėjo dar prieš įsigydamas kompiuterį

Dr. A. Šaikūnas kompiuteriais domėtis pradėjo dar vaikystėje, o programavimo ėmėsi net neturėdamas kompiuterio. „1980–1990 m. Japonijoje egzistavo atskira kompiuterių klasė, kurie buvo vadinami kišeniniais kompiuteriais. Jie priminė skaičiavimo mašinėles, tačiau juose buvo galima programuoti primityvia programavimo kalba. Būtent tokį kompiuterį man padovanojo tėtis“, – pasakoja dr. A. Šaikūnas.

Nors prie kompiuterio pridėtos instrukcijos vokiečių kalba jis nesuprato, kompiuteriu mokėsi naudotis kitais būdais.

„Prie kompiuterio buvo pridėti programavimo pavyzdžiai. Nuolat juos įvedinėdamas pradėjau suprasti, ką tos įvestos eilutės reiškia. Kai trejais metais vyresnis brolis pradėjo mokytis informatikos mokykloje ir namo parsinešė „Pascal“ kompiliatorių pastebėjau, kad šis programavimas labai panašus į tai, ką aš dariau su savo kišeniniu kompiuteriu. Tad programuoti išmokęs tarsi atgalinės inžinerijos būdu, gebėjau programuoti ir su „Pascal“, o vėliau ir kitomis programavimo kalbomis“, – teigia pašnekovas.

Informatika A. Šaikūnui patiko bei sekėsi ir mokykloje, tad pasirinkimas VU MIF studijuoti programų sistemų studijas buvo natūralus. Magistrantūroje A. Šaikūnas pasirinko informatikos studijas, jas sėkmingai tęsė ir doktorantūroje.

Mokslinių tyrimų temą padiktavo daugeliui informatikų aktuali problema

A. Šaikūno teigimu, jo pasirinkta mokslinių tyrimų sritis yra tarsi informatikos mokslo fundamentika. Mokslininkas pabrėžia, kad programavimo kalbų kūrimas – labai sudėtingas procesas, nes laikui bėgant pradeda ryškėti net ir pačių geriausių programavimo kalbų trūkumai. Tokiu atveju įprasta ne juos taisyti, o kurti naują programavimo kalbą.

„Sumanęs kurti savo programavimo kalbą, susidūriau su tais pačiais sunkumais, kaip ir kiti informatikai – ji turėjo trūkumų. Tad išsikėliau sau tikslą – sukurti tokią kalbą, kurią galima plėsti, nekeičiant programavimo kalbos kompiliatoriaus kodo, kitaip tariant – plečiamąją programavimo kalbą. Ją būtų galima papildyti parsisiunčiant nedidelį paketą prie programavimo kalbos, o juos kurti galėtų ne tik programavimo kalbos autoriai, bet ir jos naudotojai“, – pasakoja mokslininkas.

Pradėjęs kurti plečiamąją programavimo kalbą A. Šaikūnas suprato, kad to padaryti nepavyks, kol nebus tinkamo sintaksinės analizės metodo, leidžiančio plėsti pačią programavimo kalbą. Sintaksė kompiuterinėje lingvistikoje nagrinėja kompiuterinio kodo žodžių tarpusavio ryšius, sakinių sandarą, jų sudarymo būdus ir taisykles. Sukurti sintaksinės analizės metodą – tai sukurti simbolių eilutės struktūrą pasitelkiant gramatiką.

„Stengdamasis sukurti norimą programavimo kalbą, pirmiausia turėjau sukurti algoritmą, kuris palaikytų dinamiškai besikeičiančią gramatiką, tad mano disertacijos tema gimė iš praktinio poreikio. Aš norėjau programavimo kalbos, kurios nebuvo, nes nebuvo tinkamo sintaksinės analizės metodo, tad nusprendžiau sukurti patį metodą“, – teigia A Šaikūnas.

Earley virtualioji mašina palengvins programuotojų darbą

A. Šaikūno sukurtas sintaksinės analizės metodas dar vadinamas Earley virtualiąja mašina. Pagrindinė šios mašinos ypatybė – gebėjimas analizuoti programavimo kalbas, kurių gramatikos dinamiškai kinta.

„Paprastai kuriant programavimo kalbą leksinė analizė ir sintaksinė analizė yra atskiri žingsniai. Pirma vykdome leksinę analizę – įvestį verčiame į žodžius, tada vykdome sintaksinę analizę – tuos žodžius sugrupuojame į struktūras ir atvaizduojame jas kaip abstraktų sintaksės medį, kuris reikalingas tolimesniems kompiliavimo etapams“, – pasakoja mokslininkas.

Šios virtualios mašinos naudojimą kol kas riboja viena sąlyga – nėra tam pritaikytų programavimo kalbų. „Ją naudoti bus galima tada, kai sukursime naują programavimo kalbą, palaikančią šį analizės metodą, arba jį integruosime į jau egzistuojančias kalbas“, – teigia dr. A. Šaikūnas.

Mokslininko tikslas – kuo platesnis sukurto analizatoriaus naudojimas

Paklaustas, kaip greitai informatikos srityje pritaikomos naujos technologijos, dr. A. Šaikūnas pabrėžia, kad tai priklauso nuo informatikos srities. „Tam tikrose srityse, vos tik atsiranda nauja technologija, ją bandoma taikyti iškart. Kuriant programavimo kalbas, naujų technologijų taikymas yra konservatyvesnis, nes programinės kalbos kūrimo darbai užsitęsia: kalbą reikia išsamiai dokumentuoti, pateikti pavyzdžių, kad ją galėtų suprasti vartotojai“, – paaiškina mokslininkas.

Be to, svarbu, kad, pradėjus kalbą taikyti praktiškai, jos evoliucija sulėtėja: „Programavimo kalbas pradėjus naudoti vartotojams, svarbių inovacijų jau nebūna. Jeigu atsiranda sistemiškai naujų pakeitimų, atsiranda ir nauja programavimo kalba“, – sako dr. A. Šaikūnas.

Mokslininkas pabrėžia, kad svarbus kriterijus, apibūdinantis programavimo kalbos funkcionalumą – jos naudotojų skaičius. Todėl pačios populiariausios programavimo kalbos yra atviro kodo. Tai, anot dr. A. Šaikūno, dažnu atveju užkerta kelią programavimo kalbų komercializacijai.

„Programavimo kalbos augimą lemią jos prieinamumas, tad atviro kodo kalbos auga sparčiausiai. Komercinės programavimo kalbos yra nedideli projektai, turintys ribotas galimybes. Šiuo atveju analizatoriaus tikslas yra toks, kad ateityje kuo daugiau programavimo kalbų galėtų juo naudotis ir kad naujai kuriamos programavimo kalbos būtų geresnės už tas, kurios yra dabar. Šis analizatorius yra duoklė informatikos mokslui“, – teigia dr. A. Šaikūnas.

Dar šių metų pradžioje Vyriausybė priėmė sprendimą, kuris leido didėti valstybės skiriamai sumai studijoms, ir jau nuo šio rugsėjo daugiau pirmakursių bakalauro laipsnio galės siekti nemokamai. Nemokamų bakalauro studijų idėja – tikrai graži. Tačiau vasario 5 d. minimalūs kriterijai stojantiems į aukštąsias mokyklas, kurie atspindi asmens pasirengimą studijuoti aukštojoje mokykloje, buvo nuleisti.

Sprendimo priėmėjai savo sprendimą grindžia tuo, kad bandoma didinti studijų prieinamumą, tačiau, pirmiausia, studijų prieinamumas yra visų sąlygų studijuoti kiekvienam užtikrinimas. O kaip nacionaliniu lygiu užtikrinama, kad studijos būtų prieinamos asmenims, kurie auga nepasiturinčiose šeimose, neįgaliesiems ir tiems, kurie studijuoti pradeda pirmą kartą ar sugrįžta į aukštąją mokyklą praėjus nemažai laiko po baigimo?

Lietuvoje tikrai yra ne vienas jaunuolis, puikiais pažymiais baigiantis mokyklą, tačiau nestojantis į aukštąją mokyklą, nes šeimoje tam nėra finansinių galimybių. Ir valstybė, ir visuomenė praranda pažangius studentus, kurie ateityje gali tapti puikiais specialistais, nes jie negali siekti aukštojo išsilavinimo, mat paprasčiausiai neturi reikalingų lėšų.

Mokslo ir studijų stebėsenos centras (dabar Strateginės analizės centas) 2018 m. atliko tyrimą „Aukštojo mokslo prieinamumas: ar skirtingo SES vaikams sudarome lygias galimybes įgyti išsilavinimą“. Tyrimo rezultatai šokiruoja: tik 25 proc. vaikų iš nepasiturinčių šeimų įstoja į aukštąją mokyklą.

Aišku, galima sakyti, kad tie žmonės gali pretenduoti gauti socialines stipendijas, imti valstybės remiamą paskolą, tačiau realistiškai žvelgiant ir suprantant dabartinę ekonominę situaciją visiems aišku – už tiek išgyventi jaunam žmogui labai sudėtinga.

Socialinė stipendija šiuo metu yra vos 126,75 euro. Tai tėra beveik pusė minimalių vartojimo poreikių dydžio, rodiklio, kuriuo numatoma, už kiek minimaliai gali pragyventi žmogus Lietuvoje. Vilniaus universiteto Studentų atstovybė (VU SA) nuosekliai dirba šiuo klausimu, todėl, vadovaudamasis VU SA pateiktu raštu, Seimo Švietimo ir mokslo komitetas nusprendė kreiptis į Vyriausybę dėl galimybės socialines stipendijas pakelti iki 253,5 euro! Peržiūrėjus socialinėms stipendijoms skiriamas lėšas, svarbus kitas žingsnis – skatinamųjų stipendijų, kurios skiriamos už geriausius mokymosi rezultatus, skyrimo ir dydžio nustatymo sistemos keitimas.

Ne paslaptis, kad nėra tobula ir valstybės remiamų paskolų sistema. Pasiėmęs valstybės remiamą paskolą studentas turi išgyventi už 1950 eurų per metus, tai yra už 162,5 euro per mėnesį. Net ir gyvendami taupiausiomis sąlygomis, įstoję studentai privalo galvoti apie būdus, kaip gauti papildomų lėšų.

VU SA atliktas tyrimas rodo, kad tik 29 proc. apklaustųjų, pasiėmusių valstybės remiamą paskolą, ją laiko savo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, 46 proc. dirba mokamą darbą tam, kad galėtų padengti likusias išlaidas. Negana to, kad šių paskolų neužtenka pragyventi, nemažai studentų jų vengia, nes baiminasi, kad pakis sąlygos, mano, kad palūkanos yra per didelės, trūksta lankstumo jas grąžinant. Tai galėtų būti išsprendžiama paskolų sistemos peržiūrėjimu ir patobulinimu, taip pat studentų konsultavimu, jų finansinio raštingumo didinimu.

Manau, kad jau laikas ir pačioms aukštosioms mokykloms tapti labiau socialiai atsakingoms ir imtis tam tikros iniciatyvos skatinti studentus iš nepasiturinčių šeimų. Čia pavyzdžiu galėtų tapti VU: savo 440-ojo gimtadienio proga jis įsteigė stipendiją šimtui moksleivių, kurių šeimose pajamos vienam asmeniui siekė ne daugiau kaip 350 eurų.

VU atsižvelgė ir į tai, ar stojantysis turi finansinių sunkumų, ar yra pirmasis šeimoje siekiantis aukštojo išsilavinimo, ar yra iš gausios šeimos, netekęs tėvų, ar turi negalią, augina nepilnamečius vaikus. Tarp stipendijos gavėjų net 74 proc. jaunuolių, kilusių iš regionų, o visų stipendiją gavusių moksleivių vidurkis 8,6. Tai tik dar kartą įrodo, kad stojimo kartelė nėra kliūtis siekti aukštojo mokslo. Juk ne paslaptis, kad regionuose finansinė situacija skiriasi, todėl labai svarbu, kad tokios ar panašios galimybės kaip ši atsirastų ir užtikrintų sąlygas studijuoti. Svarbu dėti ir kuo didesnes pastangas šviečiant ir informuojant moksleivius ir taip mažinti baimę stoti į aukštąsias mokyklas.

Kaip jau minėjau, studijų prieinamumą reikia užtikrinti neįgaliesiems, tiems, kurie yra kilę iš nepasiturinčių šeimų, ir tiems, kurie studijuoti pradeda jau būdami gerokai vyresni nei 19 metų. Galima klaidingai manyti, kad brandiems studentams jokio prieinamumo užtikrinti nereikia, nes jie jau turi finansinį pamatą, darbus, šeimas. Bet būtent tai ir yra priežastis, dėl ko jie vengia studijuoti: jie baiminasi prarasti savo turimus finansinius išteklius, negali skirti dėmesio studijoms, nes reikia rūpintis vaikais ar senesniais šeimos nariais.

Kad ši problema būtų išspręsta, pavyzdžiui, Austrija savo aukštosiose mokyklose kuria priemones, kad studentai galėtų gyventi iš dotacijų arba paskolų. Tiems asmenims, kurie studijuoti negali dėl situacijos šeimose, studijų procesas pritaikomas pagal asmeninius poreikius, įkuriamos erdvės universitete, kuriose padedama prižiūrėti vaikus ar kitus šeimos narius. Dabar studentai papildomų paslaugų tikėtis iš aukštųjų mokyklų negali.

Taigi reikia ne tik užtikrinti finansines galimybes įstojusiems į aukštąją mokyklą, bet ir nepamiršti visų grupių įtraukimo ir įvairiapusiško aukštojo mokslo prieinamumo užtikrinimo  Ir tai apima ne tik akademinę integraciją, bet ir realių galimybių persikeliant kreditus tarp aukštųjų mokyklų sudarymą, psichologinį ir karjeros konsultavimą, mentorystės programas, į kurias įtraukiami alumnai, neformalių kompetencijų užskaitymą. Tai tik dalis sprendimų, kurie turi būti priimti norint užtikrinti atviresnę Lietuvos aukštojo mokslo sistemą.

Svarbiausia, turime siekti mokslo ir studijų vienovės principo, kuris reikalingas studijų kokybei užtikrinti. Todėl nepriešinkime kokybės kriterijų ir prieinamumo, nes tai dvi skirtingos dedamosios. Kurkime tokią Lietuvos aukštojo mokslo erdvę, kurioje kiekvienas norėtų likti ir studijuoti.

Mokslas Lietuvoje susiduria su didžiuliais iššūkiais, nuolat diskutuojama finansavimo, mokslo populiarinimo klausimais. Apie šias problemas, mokslininko kelią, mokslo ir mokyklos santykį kalbėjome su Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto mokslininku, Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Jaunosios akademijos nariu, dėstytoju dr. Remigijumi Paulavičiumi.

Kodėl pasirinkote mokslininko kelią?

Dar būdamas mokykloje jaučiau didelę pagarbą mokytojams ir šiai labai atsakingai profesijai. Todėl pasirinkau matematikos ir informatikos studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete – vieną dieną tikėjausi ir pats tapti mokytoju. Tačiau studijuodamas greitai supratau, kad mane labiausiai žavėjo ne mokyklos turinio paskaitos, o tos, kuriose buvo dėstomi gilesni, abstraktesni dalykai. Tada ir supratau, kad man patinka ne tik kitų žinias pažinti, bet ir pačiam pabandyti būti kūrėju – mokslininku. Taip prasidėjo mano mokslininko kelias.

Kokia yra mokslininko kasdienybė?

Kadangi mokslininkai yra žmonės, jų kasdienybė irgi žmogiška. Tačiau atsiribodamas nuo visiems įprastų dalykų labiausiai galėčiau išskirti mokslininkų darbo pobūdį, kuris yra kūrybingas ir įvairiapusiškas. Mūsų darbas neapsiriboja įprastų darbo valandų grafiku, nes apima ruošimąsi paskaitoms, jų dėstymą, darbą su studentais, mokslinių darbų recenzavimą, dalyvavimą konferencijose, projektinę veiklą, mokslinių straipsnių rašymą, bendradarbiavimą su užsienio partneriais ir verslo atstovais ir daug kitų veiklų.

Kaip, Jūsų nuomone, turėtų būti populiarinamas mokslas Lietuvoje?

Viena pagrindinių LMA Jaunosios akademijos misijų ir yra mokslo populiarinimas, todėl, tapęs jos nariu, tam skirsiu daug didesnį prioritetą, negu tai dariau iki šiol. Populiarinimo būdų yra daug ir įvairių, tačiau mane patį labiausiai domina mokslo populiarinimas tarp moksleivių. Todėl lankiausi didesnių ir mažesnių Lietuvos miestų ir miestelių mokyklose ir jiems vedžiau mokslo populiarinimo pamokas įvairiomis temomis. Atpildas už tokias paskaitas yra įvairiapusis ir dažniausiai labai netikėtas. Esu ne kartą gavęs atsiliepimų iš tėvų, kad jų vaikai po tų pamokų nori tapti ne kosmonautais ar policininkais, o būtent mokslininkais!

Mokslas Lietuvoje – su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduria mokslininkai?

Kad ir kaip nemėgstu apie tai kalbėti, tačiau užsienyje mokslininko profesija yra prestižinė ir ją renkasi tik geriausi studentai. Lietuvoje reikalavimai mokslininkams – labai aukšti, tačiau finansinė motyvacija dar labai smarkiai atsilieka nuo kitų šalių. Juk skyrus 10 metų studijoms universitete vėliau normalu tikėtis ir atitinkamo finansinio įvertinimo – deja, taip nėra. Be to, mokslininkai turi ne tik gebėti atlikti įvairius tyrimus, bet ir paskaitas vesti, aiškiai perteikti informaciją studentams. Mokslininkas privalo būti geras oratorius, pristatyti tyrimų rezultatus konferencijose, dalyvauti projektuose, jiems vadovauti ir pan. Tikrai nėra daug kitų profesijų, kuriose reikia tokio įvairiapusiškumo.

Tarptautinėse ir nacionalinėse mokslinėse konferencijose skaitėte daugiau negu 30 pranešimų, buvote kviestinis mokslininkas Anglijos, Velso, Rusijos ir Italijos universitetuose. Kuo šios patirtys yra svarbios?

Dalyvaudami mokslinėse konferencijose mokslininkai įgauna daug patirties – jose ne tik pristatomi tyrimų rezultatai, bet ir gaunamas grįžtamasis ryšys iš tos srities geriausių specialistų. Natūralu, kad tas ryšys kartais gali būti ir „kartus“, todėl tokiomis akimirkomis labai svarbu, kad mažos nesėkmės būtų suprastos kaip papildomas stimulas stengtis ir įdėti dar daugiau pastangų. Juk kuo sunkesnis darbas, tuo saldesnis galutinis rezultatas. O kviestinio mokslininko statusas reiškia, kad tai, ką darai, yra reikšminga, vertinama kitų. Nors tai labai malonu, bet ir įpareigoja parodyti, kodėl esi kviečiamas. Manau, tai vienas iš ženklų, įrodančių mokslininko brandą ir jo gautų mokslinių rezultatų svorį. Visos šios patirtys padeda augti ir suteikia papildomos motyvacijos judėti į priekį.

Kaip skatinti jaunus žmones pasirinkti mokslininko kelią? Nuo ko tai priklauso?

Labiausiai tai priklauso nuo interesų – mokslininkas privalo turėti natūralią gyslelę domėtis įvairiais faktais, o dažnai ir mažiau tradiciniais dalykais, būti originalus, nuolat ieškoti atsakymų, kaip kas veikia, ir ypač – nebijoti klysti. Mokslininkui klaidos ar nesėkmės jausmą teks patirti daug dažniau nei kitų profesijų atstovams. Todėl svarbu jau mokykloje pastebėti tokius žmones ir jiems papasakoti, kad greta visų įprastų specialybių egzistuoja ir mokslininko profesija!