MIF mokslininkas A. Dubickas: „Matematika yra iš principo tarptautinis mokslas“
Matematikos ir informatikos fakulteto (MIF) vyriausiasis mokslo darbuotojas, matematikas habil. dr. Artūras Dubickas sako, kad jo profesijos pasirinkimas buvo labai natūralus ir abejonių dėl to jam niekada nekilo. Paklaustas apie savo laimėjimus, neseniai VU Rektoriaus premiją laimėjęs mokslininkas teigia, jog svarbiausia yra jų visuma, o matematikui aktualu nuolat stebėti, kas vyksta šioje srityje. Pokalbio metu A. Dubickas papasakojo apie profesinės karjeros kelią, matematikos studijas pasirinkusią dukrą, mokslo olimpiadas ir pasidalino mintimis apie ateitį.
Asmeninio archyvo nuotr.
Prieš didžiąsias šventes buvote apdovanotas VU Rektoriaus premija, tai ne pirmas toks jūsų darbų įvertinimas. Ką jums reiškia tokie apdovanojimai? Ar jie motyvuoja dirbti ir stengtis dar labiau?
VU rektoriaus premija skiriama jau daugiau kaip 20 metų, ją inicijavo tuometis rektorius, akademikas prof. B. Juodka. Per tą laiką šią premiją gavau 4 kartus prie įvairių rektorių. Bet koks apdovanojimas mokslininkui yra paskatinimas. Mokslininkai, skirtingai nuo sportininkų, neturi daug galimybių kažką labai dažnai laimėti. O dirbti ir stengtis gali tik tiek, kiek gali ir pajėgi: geriau jau nepersistengti, nors ir tinginystė mokslininkui tikrai nepadės.
Skaičiau, jog mokykloje jums neblogai sekėsi visi dalykai, tačiau pasukote matematiko keliu. Kuo patraukė ši disciplina? Ar kada nors svarstėte kitokį profesijos pasirinkimą?
Mokykloje daug kas sekėsi gerai. Tačiau dalyvaudavau daugiausiai matematikos olimpiadose, taigi, gerai žinojau ne tik savo, bet kitų abiturientų pajėgumą ir matematinius gebėjimus. Todėl pasirinkimas buvo labai natūralus ir abejonių dėl jo niekada nekilo. Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad ir tų pasirinkimų (universiteto ar šalies prasme) man, baigiant mokyklą 1982 m., nebuvo tiek daug, kiek jų abiturientai turi dabar. Matematika ir tada, ir dabar yra tokia pati. Tik pats straipsnio parašymas atsiradus „LaTeX“ tapo gerokai paprastesnis. Pirmuosius straipsnius dar būdamas studentu, rašiau naudodamasis spausdinimo mašinėle, kai atsispausdinus lapą formules tekdavo įrašyti ranka.
Pasirinkote mokslininko, akademiko kelią. Kuo jus žavi darbas universitete?
Matematika yra labai specifinis mokslas. Net ir geriausias matematikas supranta tik labai nedidelę matematikos dalį ir kito matematiko darbe jis gali visiškai nieko nesuprasti, net ir pačių teoremų formuluočių. Pats mokslas kuriamas žmonių galvose: matematinė idėja yra vertinama dėl savo paprastumo, elegancijos ir dėl jos estetiško pateikimo publikacijoje. Kituose gamtos moksluose dažniau vertinamas idėjos, publikacijos ar tyrimų taikymas praktinėje veikloje, taigi, ir dažnas uždavinys atsiranda ne dėl mokslininko noro jį spręsti, o kyla iš praktikos. Tas pats ir versle: vargu ar net ir labiausiai mokslu ir naujausiomis idėjomis grindžiamame versle darbuotojas galės užsiimti vien tik tuo, kas jam pačiam tuo metu yra įdomu. Universitete tai normalu, veiklą turi susigalvoti sau pats. Deja ir patys universitetai, ypač neturintys stabilaus finansavimo kaip JAV, kur pakankamai lėšų ir studijoms, ir mokslui surenkama vien tik iš studentų, su mokslo reguliavimu, per dažnu taisyklių kaitaliojimu kartais persistengia ir pradeda panašėti į verslo įmones.
Svarbiausia jūsų darbų sritis – skaičių teorija. Kaip atsirado susidomėjimas būtent šia sritimi?
Pagal tuo laiku galiojusią tvarką, universitete mokslinį vadovą reikėjo rinktis jau antro kurso pabaigoje. Vyko daugybė mokslinių seminarų, kuriuose įvairios katedros pristatinėjo savo tyrimus, potencialius vadovus ir stengėsi sudominti savo sritimi. Patiko keletas sričių, taigi, pasirinkimas nebuvo labai paprastas. Iš skaičių teorijos parašiau abi disertacijas ir iki šiol skaičių teorija tebėra pagrindinė mano tyrimų sritis. „MathScinet“ duomenimis apie 90 proc. mano straipsnių yra priskirti skaičių teorijai.
Skaitėte paskaitas Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Indijoje, JAV, Izraelyje ir kt. Ką jums suteikė tokios tarptautinės patirtys?
Matematika yra iš principo tarptautinis mokslas. Panaši idėja vienu metu gali kilti mokslininkui
iš JAV, Kinijos ir Irano. Jei jie yra turėję kontaktų praeityje, greičiausiai bus parašytas bendras straipsnis, neatsižvelgiant į šalių draugystę, priešišką nusiteikimą ar pan. Taigi, jokio dirbtinai kuriamo tarptautiškumo matematikai ir taip nereikia. Viskas vystosi natūraliai. Žinoma, labai svarbūs ir gyvi susitikimai. Deja, COVID pandemijos metu gyvi kontaktai, susitikimai, konferencijose buvo nutrūkę. Dabar ši veikla atgimsta, vėl vyksta tradicinės konferencijos, žmonės bendrauja, nors dalis veiklos atrodo negrįžtamai persikėlė į internetinę erdvę. Anksčiau gana populiariu buvęs žanras – pakviesto mokslininko pranešimas kokio nors fakulteto ar instituto moksliniame seminare – pamažu nyksta ir konverguoja į pranešimą per „Zoom“.
Esate apdovanotas ne vienu apdovanojimu, paskelbėte kelis šimtus mokslinių straipsnių, pabuvojote užsienio universitetuose. Kokiu savo karjeros pasiekimu pats labiausiai didžiuojatės ir kodėl?
Esu sakęs, kad sunkiai rašosi tik pirmas šimtas straipsnių. Antrasis šimtas rašosi lengviau, nes jau gerai žinai, ko imtis verta, o ko neverta. Tačiau trečiasis šimtas vėl rašosi sunkiau. Vargu ar matematikoje gali tikėtis, kad išsprendęs vieną uždavinį ir parašęs iš to straipsnį, po to galėsi nieko nebeveikti. Šioje veikloje turi pastoviai stebėti, kas vyksta (pranešimai konferencijose, straipsniai) ir ieškoti sau uždavinių, kuriuose būtent tu pamatai dalykus, kurių kiti nemato, taigi, svarbiau turbūt yra ne vienas pasiekimas, o jų visuma.
Asmeninio archyvo nuotr.
Aktyviai prisidedate prie jaunųjų matematikų olimpiadų organizavimo. Kokią vertę matote šioje veikloje, kodėl jums svarbu prisidėti prie jaunų žmonių ugdymo?
Dar besimokydamas mokykloje esu praėjęs olimpiadinį pasiruošimą. Nuo 9-os klasės turėjau galimybę ne tik namuose, bet ir per matematikos pamokas spręsti uždavinius iš įvairių olimpiadinių uždavinynų. Matematikos mokytojas R. Barščiauskas daugybę metų dirbo su Tauragės 1-os vidurinės mokyklos matematikų klase ir kiekvienam skirdavo darbą pagal jo galimybes. Man jis suteikė pilną laisvę užsiimti per pamokas bet kokia man tinkama matematine veikla. Aišku, kad tobulėti gali tik spręsdamas uždavinius pagal savo pajėgumą ar net už jo ribų. Su kita olimpiadinės veiklos, uždavinių parinkimo ir vertinimo puse man, kaip buvusiam olimpiadininkui, teko susidurti dar besimokant universitete. Su šia veikla tebeesu susijęs iki šiol. Yra visokių nuomonių apie mokslo olimpiadas. Mano supratimu, matematikos kaip mokslo, o ne kaip mokymosi dalyko prisistatymui mokykloje už olimpiadas iki šiol nieko geriau nėra sugalvota. Pasaulinėje matematikos olimpiadoje dalyvaujančių šalių vis daugiau. Nors olimpiadiniai pasiekimai negarantuoja, kad matematiko kelią pasirinkęs moksleivis vėliau būtinai taps puikiu matematiku, nemaža dalis Fyldso premijos laureatų yra buvę ir elitiniais olimpiadininkais. Štai Peter Sholze 2004-2007 m.m., būdamas moksleiviu ir atstovaudamas Vokietijai pasaulinėje olimpiadoje laimėjo vieną sidabro ir tris aukso medalius, o jau 2018 m. tapo Fyldso premijos laureatu. Dabartinėje mūsų švietimo sistemoje 10 metų užima vien tik studijos, mokykla taip pat baigiama gana vėlai. Anksčiau viskas vykdavo greičiau. Bet ir dabar geras olimpiadininkas viską darys daug greičiau, matys į priekį kur kas toliau ir per tą patį laiką padarys daugiau.
Jūsų dukra taip pat pasirinko matematikos studijas. Ar pastūmėjote ją eiti šiuo keliu ar tai įvyko natūraliai? Ar kaip tėvas džiaugiatės, kad dukra pasuko jūsų pėdomis, duodate jai patarimų?
Dukra mokėsi Vilniaus licėjuje, matematikų klasėje. Žinoma, baigus mokyklą 2016 m., o ne 1982 m. galimybių studijų pasirinkimui buvo daugybė. St. Andrews universitetas Škotijoje, kuriame ji studijavo bakalauro ir magistro studijų metu, studentui suteikia labai daug laisvės, renkantis dalykus. Gali baigti matematiką studijuodamas tiek labai abstrakčius dalykus (topologija, algebrinė geometrija), tiek ir labiau taikomuosius ir susipažinti su, pavyzdžiui, matematinės analizės tik pačiais pradmenimis. Studentai įmonėse atlieka praktiką ne ketvirtame kurse, o beveik kiekvieną vasarą. Atlikus praktiką prieš paskutiniuosius studijų metus, studentams paprastai pasiūlomas laikinas kontraktas, taigi jie jau prieš metus žino, kur galės pradėti dirbti. Žinoma, dauguma baigusių matematikos, fizikos ir pan. teorines studijas, dirba verslo įmonėse ir dažniausiai darbus vienaip ar kitaip susijusius su programavimu. Po universiteto baigimo, nuo 2020 m. dukra dirba Londone, investicijų banke ir vis retkarčiais pasidžiaugia, kad teko panaudoti tikrą matematiką savo darbe, tiesa kartais net ne studijų universitete, o dar licėjuje išmoktą matematiką.
Kokių dar profesinių ateities planų turite ar manote, kad jau nuveikėte pakankamai? Pasidalinkite.
Tiesa pasakius, manau, kad jau ,,nuveikiau pakankamai“. Tačiau nesiruošiu ir ateityje užmigti ant laurų ar kažkaip nustoti užsiimti matematika. Dažniausiai net nebaigęs vieno darbo jau turiu minčių, ką darysiu toliau. Kartais, gavęs žinutę su kokiu matematiniu klausimu iš kolegos, iš karto pamatai, kad tai gali būti naujo mokslinio tyrimo pradžia ir kad šia kryptimi tikrai pavyks kažką nuveikti. Ne visada gautas rezultatas bus būtent toks, kuris padės kolegai sprendžiant jo uždavinį, tačiau geras, natūralus arba tiesiog gražus klausimas matematikoje yra jei ne pusė, tai bent jau trečdalis darbo. Sportininkas, neįmušęs lemiamo 11 metrų baudinio pasaulio futbolo čempionato finale, bus labai nusivylęs, nes finalo nebeperžaisi, o ir kitą finalą po 4 metų greičiausiai nebepateksi. Na, o matematikas niekada, net ir supratęs, kad neišspręs labai ilgai spręsto uždavinio, per daug nenusivils. Tai, kas nepavyko, niekur niekada ir nepasirodys. O galbūt po kiek laiko, sprendžiant visai kitą uždavinį, šią sukauptą neigiamą patirtį jam pavyks puikiai panaudoti.
2024-02-07