Ar žinote, kas gali nutikti, kai ilgai planuoti dalykai nevyksta taip, kaip buvo numatyta? Netikėtai susiklostęs scenarijus imti ir pranokti lūkesčius. Tą gali patvirtinti Vilniaus universiteto (VU) Matematikos ir informatikos fakulteto (MIF) Informacinių sistemų inžinerijos studentas Aidas Bulakas. Jis turėjo tikslą – pasinaudoti mainų programos galimybėmis ir išvyksti studijuoti į Japoniją, bet dėl pandemijos sukeltos situacijos, A. Bulakas iškeliavo į Pietų Korėją apie šalį nežinodamas nieko.
„Pietų Korėja man paliko neišdildomą įspūdį ir net liūdna, kad tai nėra tokia populiari kryptis kaip Japonija“, – dabar jau į Lietuvą grįžęs ir tęsiantis studijas MIF sako Informacinių sistemų inžinerijos studentas, 2022-ųjų pavasarį praleidęs Seule, Pietų Korėjoje.
A. Bulakas žinias gilino Seulo nacionaliniame mokslo ir technologijos universitete. Studentas su MIF bendruomene sutiko pasidalinti įspūdžiais, patirtimis bei praktiniais patarimais studentams, kurie taip pat ruošiasi ar dar tik svajoja apie galimybes išmėginti studijas užsienyje.
Kas padarė didžiausią įtaką renkantis studijų mainų kryptį?
Apie keliavimą į tolimus mainus svajojau jau nuo pat pirmo kurso. Prisimenu kaip dabar: kai dar buvau pirmakursis, pirmame ar antrame semestre, klausiausi MIF Studijų skyriaus vadovės Ingos Baranauskaitės ir mainuose dalyvavusių studentų paskaitos. Ir jau tada laukiau antrųjų studijų metų, kurie atveria studijų mainų galimybes. Nors niekas dar nebuvo aišku (o pasidarė dar neaiškiau atėjus 2020 metams ir jų nuotykiams), vis vien žinojau, kad pasinaudosiu šia universiteto teikiama neįtikėtina galimybe. Nuoširdžiai manau, kad nepasinaudoti tokia proga būtų prastas pasirinkimas.
Kokių turėjai lūkesčių, vizijų, o gal net buvai įtikėjęs kokiais mitais apie šalį, kultūrą?
Turiu prisipažinti, kad iš pradžių norėjau keliauti į Japoniją. Deja, ten šalies karantinas nesibaigė net ir man vėl sugrįžus į VU, o keliauti aš vis tiek norėjau. Tad pasirinkau, mano supratimu, panašią kultūriškai šalį – Pietų Korėją.
Buvau vienas iš nedaugelio studentų Pietų Korėjoje, kuris, atvykęs studijuoti, praktiškai nieko nežinojo apie šalį. Taip elgiausi planuotai, nes, nors daug domėjausi Japonija, apie Korėją susidaryti įspūdį norėjau tik ją aplankęs. Ir man tai puikiai pavyko. Neturėjau jokių išankstinių nusistatymų, tad viskas ką patyriau man buvo nauja ir neįtikėtina.
Kas paliko didžiausią įspūdį?
Pietų Korėja – nuostabi šalis – su savita kultūra, nuostabia gamta ir smagiu naktinio ir dieninio miesto gyvenimu. Korėjiečiai labai drovūs žmonės, tad, norint susirasti draugų, teko užkalbinti ne vieną, tačiau tas laikas, kai susikuri draugų ratą, anksčiau ar vėliau ateina. Ypač baruose vakarais.
Korėjoje įsigalėjęs labai kolektyvinis visuomenės mąstymas. Ką tai reiškia? Įsivaizduokite: nesistumdantys žmonės pilnutėliame metro ar autobuse, tvarkingos eilės žmonių stovinčių eskalatorių dešinėje ir panašūs dalykai, kurie man tikrai patiko.
Pietų Korėja man paliko neišdildomą įspūdį ir net liūdna, kad tai nėra tokia populiari kryptis kaip Japonija.
Kaip vertini dėstytojų darbą? Kokia kalba vyko paskaitos?
Dėstytojai labai skirtingi: vieni stengiasi sudominti studentus, duoti įvairesnių pavyzdžių ar daugiau bendrauti, pakalbėti gyvenimiškomis temomis, o kiti monotoniškai pila ir liepia tris valandas žiūrėti jau įrašytas paskaitas, kurios tikrai nėra geriausios kokybės. Tad kaip ir visur – visokių yra, visokių reikia.
Seulas, rytietiška kultūra. Anglų kalbos akcentai, dialektai nėra artimi mūsų ausims. Kaip sekėsi suprasti, bendrauti?
Visos paskaitos vyko angliškai (kai kurie dėstytojai išversdavo korėjietiškai korėjiečiams studentams), o dėl dėstytojų anglų kalbos akcento gal šiek tiek reikėjo priprasti pradžioj, bet tai tikrai nebuvo sunku, anglų kalba paskaitose nesiskundžiu.
Nors mano anglų kalba tikrai gera, po ilgo laiko kalbant tik ja, kartais pradėdavo „užstrigti“ žodžiai. Bet visi mainų studentai vieni kitiems buvo labai supratingi ir dėl to problemų niekada niekam nekildavo.
Nebent drovūs korėjiečiai bijodavo daug kalbėti angliškai, tas po kiek laiko buvo labai pastebima. Bet ir pačią korėjiečių kalbą labai lengva išmokti skaityti, o išmokti pagrindines frazes taip pat per daug neužtrunka, tad kitiems atvykstantiems studentams rekomenduočiau taip ir padaryti.
Kaip atrodo studentų atsiskaitymai?
Dalykų vertinimo nesupratau net ir pabaigęs semestrą. Teoriškai, minimalus praėjimo balas yra 6/10, tačiau tai priklauso nuo geriausiai pasirodžiusio studento (jam priskiriama 10). Korėjiečiai tikrai labai daug mokosi, naktimis bendrabutyje galima matyti daug įjungtų lempų, ir tikrai ne dėl to, kad jie ten linksminasi.
Visgi, bent mano universitete, į mainų studentų atsiskaitymą žiūrima gerokai švelniau, kai kurie dėstytojai mus net išima iš bendros pažymių statistikos, turbūt kad per daug nenušokdintumėm jų balų kreivės.
Kur gyvenai: ar rinkaisi bendrabutį, ar pats nuomojaisi būstą?
Jeigu universitetas siūlo bendrabutį, labai labai rekomenduočiau jį pasirinkti. Nukris didžiulė finansinė našta ir bus labai lengva jau pačioje pradžioje susipažinti su daugybe žmonių.
Aš būtent tokį sprendimą ir priėmiau – gyvenau universiteto miestelyje (angl. campus), kuris buvo pačiame Seule, nors ir jo pašonėje. Miestas milžiniškas, tad iki centrinių rajonų su metro reikėdavo keliauti apie valandą. Tačiau studentų miestelyje veikė visi dalykai, kurių gali prireikti: nuo daugybės parduotuvėlių ir kavinių šalia jo, iki vaistinių, bibliotekų ir visų akademinių pastatų jame pačiame.
Korėjoje bendrabučių taisyklės gali gąsdinti. Pvz., kai kurie universitetai grasina išmesti studentus už grįžimą 24-5h laikotarpiu naktį, jeigu taip atsitinka daugiau nei kartą.
Prieš pasirenkant kur gyvensite, siūlau paklausti pačių studentų ar tos taisyklės tikrai yra taikomos. Jei taip ir tai jums yra per didelis trūkumas, teks ieškoti alternatyvų. Jeigu ne, vėlgi, labai rekomenduoju.
Kokie kultūriniai skirtumai labiausiai nustebino?
Tvarka. Pabrėžiu, kad kalbu apie sisteminę tvarką, ne apie švarą. Seule yra labai nedaug šiukšlių dėžių ir konteinerių, tad gatvės gražesnės man yra Vilniaus. Tačiau bendra tvarka tikrai jautėsi. Universitete viskas buvo sustyguota – net išvykoje į atrakcionų parką, į kurį, atrodo, keliauja jau gana subrendę 20-25 metų studentai, visi turėdavo likti grupėse ir nešioti savo numeriukus.
Korėjiečiai taip pat labai nemėgsta išsiskirti iš minios. Dažniausiai drabužių spalvų paletė būna balta, juoda ir kažkas tarp jų. Taip pat, jeigu dauguma nešioja kaukes lauke, išsiskiriančių nebus (kiek girdėjau, lygiai dėl tos pačios priežasties – nes nešioja kiti ir, vėlgi, jie nenori išsiskirti).
Tačiau jei pavyks atrasti draugų, kurie kalbės atvirai ir nebijos neįtikti su savo nuomone, galima atrasti visiškai kitokį požiūrį į šiuos jų kultūrinius dalykus. Labai rekomenduoju ieškoti tokių žmonių!
Visgi ir panašumų atradau tokiose vietose, kuriose nesitikėjau. Pavyzdžiui, lietuvių ir korėjiečių istorija yra be galo panaši. Abi tautos savo rytinėje pašonėje turi šimtmečius erzinančius okupantus (buvusius ar esamus), kurie anksčiau pridarė krūvą karo nusikaltimų ir „pamiršo“ atsiprašyti. Net ir dabar Korėjos ir Japonijos santykiai (ar žmonių požiūris į juos) yra ne patys šilčiausi.
Kokių įdomių nuotykių ar kuriozinių situacijų teko patirti?
Po dviejų savaičių nuo įsikūrimo campuse, labai lyjant, grįždamas į bendrabutį sugebėjau pasiklysti su jau beveik išsikrovusiu telefonu, tad teko vadovautis savo atmintim ir labai laužyta korėjiečių kalba (anglų kalba tuo metu nebuvo pasirinkimas). Visgi, nors žmonės ne visada tave užkalbins pirmi, jie visada padės ir pasirūpins, kad viskas būtų gerai. Nors jau prikalbėjau, kad korėjiečiai drovūs ir nemėgsta išsiskirti, jie yra nuostabiai šilti žmonės. Visada pagelbės, jei pirmas užmegsi kontaktą – pakalbins, šypsosis ir privers jaustis, ten, už 7000 kilometrų, kaip namie.
Kokius patiekalus atradai ir pamilai Seule? Kur dažniausiai valgydavai: gamindavaisi pats ar kavinėse, valgyklose?
Turėjau pusryčių ir pietų planą campuso valgykloje, o vakarienę gamindavau pats arba su kitais studentais eidavom į restoraną.
Jei gamindavausi pats, tai, kaip tikram studentui priklauso, tai turėjo būti ramenas (kor. Ramyeon), koldūnai arba tteokbokki (ryžių virtinukai). Skirtumas tik toks, kad pigiausi, paprasčiausi koldūnai ten buvo gyoza stiliaus, su ryžiais, žolelėm ir stikliniais makaronais (angl. glass noodles). Ramyeon‘o pasirinkimas buvo neįtikėtinas, o ką jau kalbėti apie visą parą veikiančias nedideles savitarnos parduotuvėles su didžiuliu jau paruošto maisto pasirinkimu, kurį kai kur galima pasigaminti ir vietoje (pvz. užsipilti ramyeon‘ą verdančiu vandeniu tam skirtuose aparatuose).
Kavinėse iš naujo supratau kas yra kepta vištiena, pradėjau valgyti ir mėgautis jūros gerybėmis, bibimbap, jajangmyeon, bulgogi ir dar krūva nesuprantamų pavadinimų, kuriuos labai rekomenduoju atrasti Korėjoje.
Kaip padrąsintum studentus, kurie nori vykti, bet nedrįsta dėl per didelio atstumo ar tėvų baimių?
Važiuoti į mainų studijas tai nėra tik smagiai leisti laisvalaikį ar tik mokytis, tai yra ir pažinti naujus, skirtingus, bet be galo įdomius žmones, suprasti tolimą, o vėliau pasirodo gal ir ne tokią jau tolimą, kultūrą. Tai yra bendrai augti kaip žmogui. Trumpos atostogos vienam ar kitam krašte tam niekaip negali prilygti.
O ypač studentui, kurio savarankiškas gyvenimas tik prasideda, įsimesti į tokį sūkurį yra nuostabus head start‘as pradedant gyventi su savimi.
Bet visgi, tėvų nuraminimui, ten tikrai nesat metamas į balą. Studentu vis tiek labai rūpinsis universitetas, bendruomenė, ir galų gale, juk ir savo galvą turi.
Bandykit, bandykit, bandykit. Ir nebijokit.
Kokių praktinių patarimų duotum studentams, kurie jau nusprendė vykti studijuoti pagal mainų programas?
Pasidomėkit praktiniais dalykais, ką jau būtų naudinga turėti atvykus į tą šalį ar universitetą. Pavyzdžiui, Korėjoje neveikia „Google Maps“, tad žemėlapiams reikia turėti kitą programėlę. Taip pat yra ir su vertėju – kaip nekeista, bet „Google Translate“ nėra tam geriausias pasirinkimas.
Nebijokit ieškoti žmonių, kurie jau ten keliavo ar kažką apie tai žino. Aš asmeniškai taip pat drąsiai galiu atsakyti ir bandyti padėti. Jei yra noras, tik rašykit.
Svarbiausia tiesiog nebijoti. Aš nesu didžiausias ekstravertas, bet ten nusprendžiau pasirašyti viskam ir tai mane įtraukė į nuostabius nuotykius bei sukūrė neįtikėtinus prisiminimus, kurių linkiu kiekvienam.
Ačiū už pokalbį!
Norite atrasti naują šalį, kultūrą ir išpildyti Aido linkėjimus? Dar turite laiko: iki spalio 1 d. galima registruotis dvišaliams mainams ir aplikuoti ir „Arqus” bei „Coimbra“ programas. Daugiau informacijos rasite čia.
Registracija ARQUS ir Coimbra group mainų atrankai čia iki spalio 1d.
2022-09-27