VU Matematikos ir informatikos fakulteto afilijuotasis mokslininkas, specialistas olimpiadoms dr. Vladas Tumasonis neseniai atšventė apvalų jubiliejų. V. Tumasonis atskleidė, kaip vertina praėjusius gyvenimo metus, kodėl pasirinko mokslininko kelią, papasakojo apie svarbiausius darbus, olimpiadas ir pasidalijo gyvenimiškais patarimais.
Vladas Tumasonis. Asmeninio archyvo nuotr.
Atšventėte 80-ies metų jubiliejų. Kaip vertinate praėjusios gyvenimo metus? Ar pavyko pasiekti visko, ką buvote užsibrėžęs tiek asmeninėje, tiek profesinėje veikloje?
Kiekvienas gyvenimo tarpsnis yra vertinamas ne tik pagal pasiektus rezultatus, kurie matomi išorėje, bet ir pagal vidinę žmogaus būseną ir savijautą. Darbas su jaunimu visada man sukeldavo teigiamas emocijas ir dvasinę palaimą. To visada siekiau savo asmeninėje ir profesinėje veikloje. Žinoma, visada yra ko daugiau siekti. Dabar didžiausias siekis yra kuo geriau pasirodyti pasaulinėje programavimo olimpiadoje su MIF komandomis.
Iš kur semiatės energijos ir entuziazmo džiaugtis gyvenimu ir toliau darbuotis?
Didžiausias mano energijos šaltinis yra šeima. Susitikimai su vaikais ir anūkais visada suteikia daug pozityvios energijos ir pakelia nuotaiką. Kaip ir darbas su studentais suteikia džiaugsmo. Labai pailsiu būdamas pas save sode. Esu užaugęs vienkiemyje ir visada jaučiu trauką gamtai.
Kaip jūsų gyvenime atsirado informatika? Kolega prof. dr. R. Vaicekauskas jus įvardija kaip viena iš vyriausių tikrų informatikų ne tik VU, bet ir visoje Lietuvoje. Ar jaučiatės šios srities pionierius mūsų šalyje?
Pradėta 1971 metais nuo informatikos (programavimo) dėstymo VU Matematikos ir mechanikos fakultete (taip tada vadinosi MIF‘as) kartu su šviesios atminties kolega Juozapu Ambrasu. Dėstyta ištisoms studentų kartoms. Iš pradžių dalykas vadinosi „ESM ir programavimas“, vėliau – „Programavimo pagrindai“, „Informatika“, „Informatikos pagrindai“. Eilę metų teko skaityti ir specialų kursą „Programavimo kalbos“. Kaleidoskopiškai keitėsi kompiuteriai ir jų programinio serviso sistemos, tačiau, laimei, fundamentiniai principai liko tie patys. Mokslinis darbas irgi buvo svarbus. Manau, esu pirmasis Lietuvoje informatikos daktaras. Disertacinis darbas „Reiškinių ekvivalenčių transformacijų sistema“ apgintas 1972 metais. Tai tuo laiku visiškai nauja veiksmų su simboliais (ne skaičiais) sritis. Dabar tai vadinama „Kompiuterine algebra“.
Ar turėjote svarstymų rinktis kitokį nei mokslininko karjeros kelią?
Viskas kažkaip išėjo natūraliai be ypatingų svarstymų: universitetas, aspirantūra (taip vadinosi doktorantūra), paskyrimas į darbą VU.
Tarp jūsų kaip informatiko domėjimosi sričių: kompiuterinė algebra, programavimo kalbos, kompiuterijos lietuviška terminija ir kt. Kaip atsirado susidomėjimas būtent šiomis sritimis?
Kompiuterinė algebra traukė savo originalumu. Tai ypatinga informatikos sritis, kai apdorojimo objektai yra ne įprasti skaičiai, bet simboliniai matematiniai objektai – reiškiniai (išraiškos), formulės, matricos, eilutės ir pan. Patrauklus buvo ir naujumas: mažai kas domėjosi šia sritimi.
Lietuviška terminija privalu buvo domėtis dėl paprastos priežasties – paskaitos studentams vyko lietuviškai. Be to, eilę metų Lietuvos standartizacijos departamente teko dalyvauti verčiant IT terminų standartus į lietuvių kalbą, sudarinėjant originalius vartojamų rašmenų (įskaitant lietuviškas kirčiuotas raides) Lietuvos standartus.
Jūsų kraityje – daug mokslinių straipsnių, keletas parašytų knygų, buvote lietuviškos standartinės kompiuterio klaviatūros kūrimo darbo grupės vadovas ir grupės, kuri 2004 m. sukūrė lietuviškąjį šriftą Palemonas, vadovas. Kokiu karjeros pasiekimu pats labiausiai didžiuojatės ir kodėl?
Lietuvių filologijoje vartojama daug specialiųjų rašmenų. Tai tarmių fonetinės transkripcijos, senųjų raštų, baltistikos, indoeuropeistikos ir kt. ženklai. Iš viso apie 4000 rašmenų. Iki šiol čia vyravo chaosas. Kalbininkas, kuris savo straipsnyje vartoja jam reikalingus ženklus, užsakydavo namudinį šriftą su tais ženklais, pasidarydavo maketą, pagal kurį pagamindavo popierinį straipsnį (knygą). Atspausdinus, maketas keliaudavo į šiukšlių dėžę. Jokio vaizdo internete gauti neįmanoma, nes šriftas netenkina bendrų taisyklių.
Visas minėtas ženklų chaosas buvo suklasifikuotas, sukoduotas pagal universalaus kodavimo (Unicode) sistemą. Ir buvo sukurtas lituanistinis Palemono šriftas, apimantis visus minėtus ženklus. Taigi, Lietuvos kalbininkai gali Palemonu publikuoti internete savo darbus, kurie bus matomi visame pasaulyje. Galima kurti raštų duomenų bazes, kurti tekstynus ir pan. Tai dabar taip įprasta, kad gal nevertėjo to ir minėti.
O standartinės kompiuterio klaviatūros kūrimas irgi buvo, kaip dabar sakoma, iššūkis. Norėjosi sukurti klaviatūrą, kuri atitiktų pasaulinius standartus ir nediskriminuotų lietuviškų raidžių. Ir, atrodo, tai pavyko. Lietuviškos raidės užėmė deramą vietą, atsirado labai reikalingi ženklai – lietuviškos kabutės, brūkšnys ir euro ženklas. Buvo sukurtos šios klaviatūros tvarkyklės populiariausioms operacinėms sistemoms, įskaitant lietuviškų kirčiuotų raidžių įvedimą.
Gaila, kad standartinė klaviatūra dar visuotinai neprigijo Lietuvoje. Iš inercijos vartojama nevisavertė skaitmeninė klaviatūra.
Standartinė lietuviška klaviatūra
Šiuo metu vis dar aktyviai dirbate ruošdamas jaunuolius programavimo olimpiadoms. Kaip atsirado ši veikla? Kokią vertę joje matote?
Užsiimti šia veikla paakino ir pasiūlė tuometinis fakulteto dekanas prof. Feliksas Ivanauskas. Iš pradžių tai buvo, natūralu, papildoma veikla. Visų dekanų palaikoma, ji tęsiasi iki šiol ir dabar patapo kaip ir pagrindiniu darbu.
Kas yra programavimo olimpiados? Programavimo olimpiadose dalyviai, kaip ir kitų olimpiadų, pvz., matematikos, fizikos, irgi sprendžia uždavinius, o tiksliau – sudaro jų sprendimo išbaigtas programas. Sudarytos programos siunčiamos testavimo sistemai, kuri patikrina programos teisingumą. Viskas vyksta automatiniu režimu internete.
Iš to kas pasakyta išplaukia, kad dalyviai nebūtinai turi būti viename kambaryje. Jie gali būti bet kur: skirtinguose kambariuose, skirtinguose pastatuose, miestuose ir netgi valstybėse. Programavimo olimpiados labai išpopuliarėjo, tai tiesiog patapo socialiniu reiškiniu. Vyksta labai daug tokios rūšies turnyrų. Daugelis turnyrų vyksta nuolat, sudarinėjami dalyvių reitingai ir pan. Daugelis universitetų (ir ne tik) turi visą laiką veikiančias (testavimo) sistemas, kur kiekvienas įsiregistravęs gali tiesiog „spręsti“ pasirenkamo sunkumo užduotį. Verta priminti, kad užduotys formuluojamos anglų kalba ir yra programavimo kalbų pasirinkimas.
Pagrindinis turnyras – Pasaulinė studentų programavimo olimpiada (ICPC – International Collegiate Programming Contest), kurioje varžosi viso pasaulio universitetai. Mes čia dalyvaujame kasmet. Verta paminėti, kad du kartus patekome į ICPC finalą: 2017 metais finalas vyko JAV (užėmėme 34 vietą iš 128 komandų), o 2018 metais – Pekine (Kinija), kur užėmėme 12 vietą (iš 140 komandų) ir iškovojom bronzos medalius. Verta tai pat priminti, kad dalyvavusiųjų atrankos etapuose komandų kiekis skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių.
Kokia olimpiadų vertė? Studentų grupėse olimpiadininkai papildomai motyvuoja savo bendrakursius, o pasaulyje garsina VU vardą.
Jei galėtumėte duoti vieną patarimą IT srityje dirbančiam jaunam žmogui – koks jis būtų?
Jei jau žmogus pasirinko IT sritį, jis turės nuolat mokytis, tobulėti ir plėsti savo kompetencijas. Ir negali sustoti nė akimirkos. Jei sustosi, tai būsi aplenktas kitų ir turėsi dėti nežmoniškas pastangas juos pasivyti.
80-ešimt metų – daug ar mažai? Kaip atrodo iš dabartinės perspektyvos? Ką žmogui suteikia bėgantys metai?
Kiekvieni praėję metai, tai dar viena moneta į patirties taupyklę. Šiuo metu informatikos mokslai šuoliuoja septynmyliais žingsniais į priekį. Jei žmogaus gyvenime vieneri metai gal ir nelabai ką gali pakeisti, tai technologijose tai didžiulis šuolis į priekį.