Artėjant gegužei, neišvengiamai prasidės abiturientų egzaminų maratonas. Jaunuoliams nerimą kelia ne tik laukiantys žinių patikrinimai, bet ir mintys, kur studijuoti, kaip išsirinkti studijų programą, kuo universiteto gyvenimas skirsis nuo mokyklos ar kaip seksis pradėti gyventi savarankiškesnį gyvenimą. Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto (VU MIF) partnerystės profesorius dr. Vytautas Ašeris dalijasi savo patirtimi apie studentišką gyvenimą, pirmojo darbo paieškas ir žeria patarimus būsimiems studentams.
Vytautas Ašeris. Justino Auškelio nuotr.
Tarp mokyklos ir universiteto – didelis skirtumas
Savanorystės pagrindais po įvairias Lietuvos mokyklas važinėjantis V. Ašeris sako pastebintis, kad moksleiviai dažnai neįsivaizduoja, kas jų lauks pravėrus universiteto duris. „Pagrindinis skirtumas tarp mokyklos ir universiteto – pastarajame atsiranda daug didesnis poreikis disciplinai ir sąmoningumui“, – sako dėstytojas. Mokykloje jaunuoliai yra pripratę, jog mokytojas pasako ką daryti, į ką atkreipti dėmesį ar ką pasižymėti, o universitete pats esi atsakingas už save. „Universitete niekas nediktuoja ką užsirašyti, į auditoriją gali ateiti be sąsiuvinio, klapsėti akimis ir dėstytojas tau tikriausiai nieko nepasakys“, – apie šių dviejų ugdymo įstaigų skirtumus kalba V. Ašeris. Kitas svarbus aspektas – mokykloje pažymiai renkami visą semestrą, mokiniai turi daugiau laiko išsitaisyti prastus balus ir pagerinti savo bendrus rezultatus, o universitete dažniausiai didesnę vertinimo dalį sudaro galutinis egzaminas, laikomas sesijos metu, semestrui pasibaigus. Naujai iškeptiems studentams šis pokytis dažnai išeina ne į naudą – pusmetį „studentavę“, jie neretai mokytis susizgrimba tik atėjus sesijai.
Matant moksleivių pasimetimą, kai kalbama apie mokyklos ir universiteto skirtumus, V. Ašeriui kilo idėja, kad visą reikalingiausią informaciją jiems galima pateikti patraukliu ir lengvai prieinamu vaizdo formatu. Taip po diskusijų su fakulteto komanda gimė idėja sukurti internetinių laidų ciklą „O kas toliau? VU MIF absolventų istorijos“, kuriame daug pasiekę ir įdomiomis veiklomis užsiimantys skirtingų studijų programų fakulteto absolventai, dalijasi savo patirtimi ir patarimais su būsimais studentais. Tarp pašnekovų – nuo departamentų vadovų iki mokslininko ar matematikos mokytojo. „Tikimės, kad toks vaizdo turinys suteiks moksleiviams trūkstamų žinių paprastai prieinamu būdu“, – įsitikinęs vienu laidos vedėjų tapęs V. Ašeris.
VU MIF. Justino Auškelio nuotr.
Gabiausias klasėje – nebūtinai geriausias kurse
V. Ašeris sako ir pats susidūręs su tam tikrais sunkumais studijų proceso metu. Nors mokykloje mokėsi puikiai ir į universitetą įstojo aukštais balais, visgi pradėjęs studijuoti jis prisipažįsta per daug atsipalaidavęs: „Aš kelis semestrus sėkmingai čiuožiau žemyn ir tik gavęs skolą susigriebiau ir pradėjau lipti atgal“. Dėstytojas sako papuolęs į neretai gerai besimokantiems moksleiviams pasitaikančius spąstus – būdami geriausi savo klasėje, nuolat gaudami gerus balus ir mokytojų pagyrimus, tokie jaunuoliai itin pasitiki savo jėgomis ir mano, kad jų sėkmė tęsis ir universitete. Visgi čia jie susiduria su realybe – į universitetus suguža gabiausieji iš visos Lietuvos. „Užtrunka laiko suvokti, kad laikai, kai buvai stiprus savo mažoje aplinkoje jau praeityje, o dabar, jei nesistengsi, būsi tik smarkiai vidutiniškas didelėje aplinkoje“, – apie studijų realybę Vilniaus universitete pasakoja iš Panevėžio kilęs V. Ašeris.
Kai kuriems moksleiviams problemos susijusios su studijomis, prasideda dar neperžengus universiteto slenksčio – kai vieni mokiniai jau nuo ankstyvo amžiaus žino, ką norės studijuoti, kitiems šis pasirinkimas tampa galvos skausmu. Vieną populiariausių VU MIF studijų programų – programų sistemas, rinkęsis V. Ašeris sako, kad abiturientai, kurie likus keliems mėnesiams iki egzaminų dar nežino, kur nori studijuoti, jau yra padarę klaidų. Tokiems jaunuoliams reikėtų gerai pagalvoti, ką jie norėtų veikti, kas jiems patinka, kokie dalykai sekasi. Renkantis studijų programą dėstytojas pataria ja gerai pasidomėti. „Moksleiviai turėtų susirasti tos pačios mokyklos abiturientų, kurie stojo į jų norimą ar bent jau panašią studijų programą. Pavyzdžiui, jei nori stoti į mediciną, tikrai atrasi, kas ten stojo prieš kelis metus, tereikia rasti būdų, kaip su tuo žmogumi susisiekti ir jis garantuotai padės“, – įsitikinęs V. Ašeris.
Besiblaškantiems tarp visiškai skirtingų studijų programų, toks domėjimasis gali padėti susivokti, kas arčiau širdies. Nors dažnas moksleivis apie tai nepagalvoja, tačiau V. Ašeris mano, kad dominančioje programoje mokslus jau kremtančių studentų klausinėjimas, jų patirties išklausymas gali labai pasitarnauti ir padėti renkantis studijas. „Jeigu mėtomasi tarp panašių programų, pavyzdžiui, informatikos ir programų sistemų, mano atsakymas paprastas – bus gerai ir ten, ir ten. Pasirinkę bet kurią IT programą nueisite geru ir teisingu keliu, rasite darbą, jei tik stengsitės disciplinuotai ir kryptingai dirbti“, – mintimis dalijasi V. Ašeris.
VU MIF studentė. Justino Auškelio nuotr.
Į pirmąjį darbo pokalbį – su išleistuvių kostiumu
Įsijautęs į studijų ritmą, dažnas jaunuolis pradeda svarstyti apie darbo paieškas. Dabar pirmajame Lietuvos vienaragyje „Vinted“ inžinerijos direktoriumi dirbantis V. Ašeris sako, kad pradėti darbo paieškas jį pastūmėjo vis daugiau anksti karjeros siekti pradėjusių bendrakursių. „Mačiau kaip kiti pradeda dirbti, užsidirbti ir taikyti žinias praktiškai – taip laimėdami geriausią iš abiejų pasaulių – ir užsidirbdami pragyvenimui, ir dar geriau išmokdami programavimo pagrindus“, – pasakoja dėstytojas. Pradėdamas savo karjeros kelią jis susidūrė su nežinomybe. „Į pirmąjį gyvenime darbo pokalbį, būdamas trečiakursiu, ėjau su išleistuvių kostiumu. Juk buvau girdėjęs, kad į jį negalima eiti apsirengus kasdieniniais drabužiais su kuriais eini į paskaitas. Gerai, kad mane kalbinęs žmogus taip pat vilkėjo švarką, tad nebuvo taip nejauku“, – pasakoja V. Ašeris. Dėstytojas atvirauja prieš pirmąjį darbo interviu taip jaudinęsis, kad visą naktį negalėjo užmigti ir nors įmonė jo tąkart nepasamdė, tačiau jis džiaugėsi įgijęs vertingos patirties, kurią galima prisiminti su šypsena. Pirmajam darbui V. Ašeris buvo priimtas į nedidelę, buhalterinę programinę įrangą kūrusią įmonę. Atsidūręs tarp patyrusių programuotojų, jis sako suvokęs vieną svarbų dalyką: „Supratau, kaip viskas keičiasi, kai šalia savęs turi patyrusį žmogų, kuris tau padeda ir kai jo neturi ir tik mokaisi universitete“.
Įsiliejus į darbo rinką, anot V. Ašerio, didžiausias skirtumas tarp universiteto ir darbo yra atskaitomybė: „Universitete, jei kažkas nesigavo, gausi 6 ir gyvensi su tuo balu, gausi 4 – turėsi skolą ir gyvensi su ja. Darbe jauti atskaitomybę, nes už padarytą darbą gauni pinigus, o jei prastai dirbi – gali būti atleistas“. Kaip pastebi dėstytojas, mokykloje jaunuolius daug ko moko sistema, universitete šis santykis sumažėja iki pusės – dalį laiko klausai dėstytojo aiškinimų, o dalį mokaisi savarankiškai, tuo tarpu darbovietėje išmoksti ir tobulėji tiek, kiek nusprendi mokytis pats. „Savo darbe matau nemažai tokių žmonių, kurie galvoja, kad visko išmoks bedirbdami. Deja, taip nėra – sėkmingiausi yra tie, kurie aktyviai mokosi visą gyvenimą“, – savo požiūrį išsako MIF dėstytojas.