„Neretai gyvenime būna taip, kad geri dalykai įvyksta tarytum savaime, tiesiog reikia dirbti savo mėgstamą darbą ir svajoti. Jau keletą metu galvojau, kad reikėtų padėti Afrikos šalims mokyti informatikos, jose organizuoti informatinio mąstymo konkurso „Bebras“ dirbtuves. Vasarą sužinojau, kad jauna entuziastinga profesorė Jacqueline Staub iš Tryro universiteto (Vokietija) su trimis savo studentais – Marlin Zapp, Andre Mertes ir Sascha Paulus, – būsimais mokytojais, keletui savaičių vyksta mokyti informatikos Namibijos mokyklose. Nuostabu, pagalvojau. Parašiau Jacqueline‘ai ir iš karto gavau kvietimą prisijungti. Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų institutas pritarė mano kelionei į Namibiją“ – pasakoja VU Matematikos ir informatikos fakulteto profesorė Valentina Dagienė, neseniai grįžusi iš savanoriavimo Namibijoje.
Namibijos mokykloje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Pietvakarių Afrikos valstybė – Namibijos Respublika
Namibijos šalies gyventojų skaičius artimas Lietuvai – apie 2,6 milijono, tačiau plotu ji bent 10 kartų didesnė ir pagal gyventojų tankumą yra antroji po Mongolijos. 1884 m. visa Namibija (išskyrus Volvį Bėjų (buvusi Britų imperijos kolonija)) tapo Vokietijos imperijos kolonija, vadinama Vokietijos Pietvakarių Afrika. Pirmojo pasaulinio karo metu Pietų Afrika okupavo šią Vokietijos koloniją ir administravo ją iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos kaip Tautų Lygos mandatą, vadinamą Pietvakarių Afrika. Namibija nepriklausomybę gavo 1990 m. kovo 21 d., o 1994 metais, PAR panaikinus apartheidą, susigrąžino ir svarbiausią šalies uostą Volvį Bėjų.
Valstybinė Namibijos kalba yra anglų, bet ji gimtoji tik mažai daliai šalies gyventojų. Iki 1990 metų vokiečių ir afrikanų kalbos taip pat buvo oficialios, tačiau šaliai tapus nepriklausoma valdžia nenorėjo būti apkaltinta pirmenybės teikimu kurių nors grupių interesams, todėl vokiečių, afrikanų ir ošivambo kalbos buvo pripažintos regioninėmis kalbomis.
Namibijos vaikai ir jų švietimas
Namibijoje pagal 1990 metais priimtą Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įstatymą dešimtmetis mokymas privalomas ir nemokamas 6–16 metų vaikams. Vaikai mokomi anglų kalba. Bendrojo ugdymo sistemą sudaro ikimokyklinės įstaigos, septynmetė pradinė (6–13 metų vaikams), trimetė žemesnės pakopos vidurinė (13–16 metų) ir dvimetė aukštesnės pakopos vidurinė (16–18 metų) mokykla. Namibijoje yra per 1900 bendrojo ugdymo mokyklų. Pradinių klasių mokiniai sudaro apie 75 procentus visų mokinių skaičiaus. Remiantis tuo galime teigti, kad Namibija – sparčiai auganti šalis, turinti daug potencialaus jaunimo. Daugelis mokyklų yra internatinio tipo, vaikai jose ir mokosi, ir gyvena ištisus mokslo metus.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Savanoriavimo kelionės organizatorė, vietinė švietimo entuziastė Susanne Berchtold susitarė su keliomis mokyklomis esančiomis toli nuo sostinės Vindhuko (Windhoek), Schlip regione, jog profesorė V. Dagienė su kolegomis kasdien atvyks ir mokys po kelias valandas 3-9 klasių mokinius informatikos.
Savanoriško mokymo pradžia ir neįprasta kasdienybė
„Mus pasitiko oro uoste ir vykome porą šimtų kilometrų ten, kur įsikūrus Susanne. O įsikūrus ji kaip ir dauguma namibiečių (išskyrus gyventojus keliuose miestuose) – laukuose (iš pradžių įvardinau „dykuma“, bet po kelių dienų supratau, kad tai normalūs laukai, kuriuose gali ganytis avys ir ožkos, kad yra šiokių tokių krūmų, visi jie baisiai dygliuoti, bet gyvūnai moka nuskinti tik lapelius neliesdami spyglių). Taigi Susanne gyvena grynai laukuose, turi vandens baką, saulės baterijas, keletą palapinių, vienoje net ofisas įrengtas – yra kompiuteris, spausdintuvas, daug mokomosios medžiagos, kurios atveža lektoriai. Beje, Susanne kaip ir dauguma namibiečių turi keletą ožkų, avių ir kelias dešimtis vištų. Tad galėjome valgyti kiaušinius kas antrą dieną!“ – prisimena V. Dagienė.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Į Namibiją atvykusių savanorių dienotvarkė kiekvieną dieną buvo ta pati: keliamasi šeštą valandą ryte, kartu su nuostabiai raudona rytmečio saule, pasidaroma kavos/arbatos, pavalgoma sausų pusryčių ir greitai išvažiuojama, kadangi nuo jų gyvenamosios vietos mokyklos nutolusios 30-50 kilometrų, o pravažiuoti juos duobėtais žvyrkeliais reikėdavo daugiau nei po valandą.
„Pietums įsidėdavo po sumuštinį, suvalgydavome autobusiuke pervažiuodami į kitą mokyklą. Dantyse nuolatos girgždėdavo smulkus žvyras... Jei vėjas pakyla, o jis nenuspėjamas, gali bet kada atsirasti sūkurys, tada viskas aplimpa smėlio dulkėmis, turi spėti užsidengti akis ir burną, nosys visiems nuolat džiūvo nuo sauso oro ir dulkių“ – pasakoja profesorė.
Mokymosi ir mokymo ypatumai
Susanne Berchtold savanoriams suteikė pora dešimčių nešiojamų kompiuterių, tačiau jų pajungimas mokyklose užtrukdavo apie pusvalandį dėl nepakankamo elektros lizdų skaičiaus.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
„Paprastai pusvalandį užima sujungti kompiuterius (nes rozetė klasėje dažniausiai būna viena). Tada intensyviai mokome keletą valandų: Jacqueline su Andre, Marlinu ir Sascha mokė programuoti „XLogoOnline“ – puiki programavimo aplinka, skatinanti kūrybiškumą ir informatinį mąstymą. Beje, „XLogoOnline“ programa yra išversta į lietuvių kalbą ir mūsų mokyklos gali naudotis. Kai kurie mūsų mokytojai jau pažįstami su Jacqueline Staub, buvo atvykus pernai, rengė seminarus. Atvyksta ir šiemet į BMK organizuojama K-12 forumą mokytojams, spalio 30 dieną“ – pasakoja profesorė.
Pasibaigus pietums savanoriai važiuodavo į kitas mokyklas, kur didelis vaikų noras padėti būdavo motyvuotas galimybe prieiti prie kompiuterinės įrangos.
„Stebėtina, kaip dešimtmečiai, vos pirmą kartą matydami kompiuterius, po poros dienų jau rašė komandas ir kompiuterio ekranuose braižė geometrines figūras. Mes vaikams leidome tik programuoti, bet per pertraukas, jei tik nusisukdavome, žiūrėk, jau vienas kitas sugeba įsijungti kompiuterių kameras, ima fotografuoti, randa žaidimus. O juk jie niekur nebuvo to matę“ – prisimena V. Dagienė.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Namibijos mokyklos ir jų ateities perspektyvos
Ministerija stengiasi aprūpinti mokyklas pagrindinėmis mokymo priemonėmis. Mažėja tradiciškai vadinamųjų mokyklų „po medžiais“. Savanorių aplankytos mokyklos turėjo pastatus ir klases: suolus ir stalus. Nepaisant to, jos pastatytos laukuose. Visas mokinių gyvenimas verda mokykloje ir aplink ją. Mokyklos, kuriose lankėsi savanoriai, buvo internatinės, mokiniai jose gyvena ištisus mokslo metus, tėvai neretai gyvena už kelių šimtų ar daugiau kilometrų, susitinka porą kartą per metus.
„Nors mokyklas aprūpina ministerija, tačiau labai daug priklauso nuo mokyklų vadovų ir pačių mokytojų. Kai kuriose mokyklose buvo sukauptų knygų kampelis, kai kur net vienas kitas stalo žaidimas. Kitokio inventoriaus nelabai matėme. Vaikai spardė pačių pasidarytus iš plastikinių maišelių kamuolius. Koks džiaugsmas kilo, kai Jacqueline kelioms merginos padovanojo atvežtus futbolo kamuolius“ – linksmai prisimena profesorė.
Profesorės sutikti vaikai buvo komunikabilūs, empatiški ir žingeidūs. Paaugliam būdavo smalsu, kaip ir kur galima būtų mokytis toliau. Dažniausiu atveju tik vienas iš šimto mokinių baigia vidurinę ir toliau mokosi profesinėse mokyklose ar universitete. Namibijoje yra trys universitetai, visi sostinėje Vidhuke.
„Prieš išvykstant apsilankiau pas seną kolegą profesorių Erkki Sutinen iš Suomijos. Jis jau penktus metus gyvena Namibijoje, moko studentus, atrenka gabiausius ir padeda jiems studijuoti Suomijos universitetuose, net įgyti daktaro laipsnį. Žmonijos ateitis Afrikoje – ne kartą pakartojo Erkki, pažiūrėkime, kiek čia jaunimo, kiek trokštančių mokytis, tik suteikime jiems galimybių. Turime investuoti į Afrikos jaunimą, labiausiai – padėti dalijantis savo patirtimi, žmogiškosiomis vertybėmis ir mokymu mokytis“ – pasakoja V. Dagienė.
Paskutinę dieną Susanne Berchtold suorganizavo savanoriams išvyką į žymiąsias Sossusvlei smėlio kopas. „Sossusvlei“, kartais rašomas kaip „Sossus Vlei“, yra didelis baltas, druskos ir molio laukas – Namibo dykumos pradžia. Sossusvlei apsupta didelių raudonų, maždaug 400 metrų aukščio kopų. Šios kopos yra puikus turizmo traukos objektas ir iš esmės daro Sossusvlei žinomiausią, kvapą gniaužiančią vietą lankytojams.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
2023-10-19