Vilniaus universitete (VU) birželio mėnuo – ypatingas, absolventams teikiami bakalauro ir magistro laipsnio diplomai. Iškilmingų ceremonijų metu VU rektorius prof. Artūras Žukauskas dėvi iškilmėms skirtas regalijas.
Toga kartu su pelerina, kepure ir grandine yra rektoriaus valdžios ženklai. VU rektoriaus toga ir pelerina pasiūtos pagal Jono Kazimiero Vilčinskio paveikslą. Priekyje – odos mezginiai, kuriuose, pasak dailininkės, pavaizduotas išminties arba žinių medis – lapas, žiedas, vaisius. Togai pasiūti dailininkė sunaudojo dešimt metrų medžiagos. Ji juokiasi, kad rektoriai, kuriems teko dėvėti togą, autorę keiksnoja – drabužis labai sunkus. Dailininkė aiškina, kad reikėjo pasiūti ne kokią vakarinę moterišką suknelę, o rektoriaus togą, puikios formos ir iškilmingą. Rektoriaus kepurė pasiūta pagal išlikusį originalų modelį. Papuošalas taip pat originalus – jį pagal seną formą išliejo J. Burneika. Vilniaus universiteto dokumentai, išlikę daiktai buvo impulsas, kuriuo kurdama galėjo remtis menininkė.
Dabartinės rektoriaus togos istorija prasidėjo tuomet, kai rektoriaus pareigas ėjo prof. Rolandas Pavilionis. Jis buvo pakviestas dalyvauti Italijoje, Bolonijos universitete vyksiančioje universitetų rektorių konferencijoje. Ten rektorius turėjo pasirašyti Didžiąją Europos universitetų chartiją. Kvietime buvo įrašyta, kad universitetų vyriausieji turi dalyvauti pasipuošę togomis, o Vilniaus universiteto rektorius tokios dar neturėjo. Šio darbo skubiai ėmėsi dailininkė Irena Vabalienė.
Toga siūta ligoninėje
Ši rektoriaus toga siūta 1991 metais. Buvo praėję tik metai po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo, taigi dar buvo jaučiama prekių įvairovės stoka. I. Vabalienė šypsosi, kad tuomet buvo galima rasti tik juodos, pilkos ir rudos spalvų medžiagų. Raudonas rektoriaus togos pamušalas buvo specialiai gamintas Kauno tekstilės institute. Sunkiausia buvo surasti aksomo kepurei – jis turėjo derėti prie togos pamušalo.
I. Vabalienė siuvo togą ligoninėje, nes po Sausio 13-osios įvykių susirgo. Menininkė pasakojo, kad gydytojas jai sukdavo rankinę „Singer“ mašiną, jo kolegės padėjo karpyti medžiagą. Rektorius R. Pavilionis ateidavo matuotis togos į ligoninę.
„Kuo darbas sunkesnis, tuo geriau išeina“, – teigia autorė ir prisimena, kad, grįžęs iš rektorių konferencijos Italijoje, R. Pavilionis džiaugėsi, nes jo toga buvo ne prastesnė už kitų rektorių togas, kurių apdailai buvo panaudoti netgi kailiai.
Dailininkė tekstilininkė sukūrė ir Vilniaus universiteto Senato narių aprangą bei išsiuvinėjo Vilniaus universiteto vėliavą.
Vėliau – dar penkių universitetų togos
Be Vilniaus universiteto rektoriaus togos, I. Vabalienė dar yra sukūrusi kitų penkių universitetų rektorių togas: Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos, Lietuvos muzikos akademijos, Lietuvos žemės ūkio universiteto ir Lietuvos veterinarijos akademijos. Kaip ir Vilniaus universiteto rektoriaus togą, dailininkė tekstilininkė kūrė jas su nuostata, kad tai yra žinybiniai drabužiai, ir stengėsi įsigilinti į tai, kokios rūšies specialistus ugdo universitetai, kokios universitetų vertybės.
Darbai: buvę ir dabartiniai
I. Vabalienė save vadina „daugiaplane“, nes penkiolika metų dirbo modelių namuose dailininke modeliuotoja, tačiau tuo neapsiribojo. Beveik 20 metų dirbo kino studijoje, ten kūrė kostiumus kino filmams. Tarp filmų kūrimo būdavo pertraukos, kai nereikėdavo dirbti, taigi I. Vabalienė domėjosi tekstile. Kilimų siuvinėjimas – kitas etapas, kuris, pasak menininkės, yra džiaugsmas dvasiai.
Be Vilniaus universiteto vėliavos, menininkė yra siuvinėjusi miestų – Pasvalio, Ukmergės, Šiaulių ir kt. – bei įvairių organizacijų, pvz., Lietuvos kariuomenės lauko pajėgų ir kt. vėliavas, tačiau kūryba to nevadina, tai esąs tik darbas – tereikia tik kuo tiksliau atvaizduoti tam tikrą eskizą, pritaikyti spalvas.
Apie tai, kad galėtų baigti darbus ir gyventi be kūrybos, dailininkė tekstilininkė net pagalvoti negali. Jos žodžiais tariant, toliau yra begalinė diena.
Teksto autorė Kristina Urbaitytė
Nuotraukos Edgaro Kurausko ir iš VU archyvo