Kiekvienais metais Vilniaus universitete renkami geriausi dėstytojai. Kokie komponentai susideda žodyje „geriausias“ aiškinamės su 2022 akademinių metų studentų geriausiai įvertintu Matematikos ir informatikos fakulteto dėstytoju dr. Adomu Birštunu, kuris ši titulą jau buvo pelnęs ir 2008 m.
Ar nustebote sužinojęs, kad MIF studentai išrinko būtent Jus geriausiu fakulteto dėstytoju? Ką Jums tai reiškia?
Turėjau įtarimą anksčiau, dar tada, kai nebuvo paskelbta, tad nenustebau. Bet džiaugsmo šis titulas suteikė labai daug.
Pirmą kartą geriausiu dėstytoju buvau išrinktas prieš keturiolika metų. Buvau neseniai pradėjęs dėstyti, atrodė, kad tai labai šaunus ir smagus įvertinimas, tikėjausi, kad ims ir rinks kasmet.
Dabar, kai turiu įgavęs daugiau patirties, suprantu, kad šis įvertinimas ne kasdienis ir išskirtinis. Šiandien šį apdovanojimą vertinu visai kitaip, gerokai stipriau. Žinau, kad kartais esu pasiūlomas kaip galimas kandidatas šiuose rinkimuose ir vien tai labai džiugina.
Kas studentams labiausiai patinka Jūsų dėstyme, paskaitose?
Kai buvo karantinas, studentai labai džiaugėsi įrašais, kuriuos paruošdavau. Kol mokymasis vyko nuotoliniu būdu, paskaitų vesti atvykdavau į fakultetą – iš čia darydavau transliacijas.
Vėliau paskaitų įrašų apdorojimams skirdavau papildomo laiko. Studentai man pasakė, kad kai įrašas trunka pusantros valandos, jo niekas nenaudoja. Dėl šios priežasties aš paskaitų įrašus redaguodavau: paruošdavau trumpus, kurie būdavo skirti atskiroms temoms, apibrėžimams. Tai pareikalavo daug darbo, bet studentai buvo patenkinti.
Malonu, kad jie džiaugiasi ir tuo, kaip vedu kontaktines paskaitas.
Koks Jūsų paskaitų vedimo receptas?
Mano didžiausias tikslas – sudominti studentus, įtikinti, kad jie mokosi dėl savęs, kad įgyjamos žinios yra naudingos ir pritaikomos.
Esminis dalykas – pačios pirmos paskaitos, kurių metu stengiuosi studentus įtikinti, kad verta ateiti. Jeigu žmogus nusprendžia, kad neverta lankyti – tai viskas, beviltiška tą požiūrį pakeisti.
Dėstydamas daugelį metų pastebiu, kad studentai dalijasi savo patirtimis tarpusavyje, todėl tas pirmasis žingsnis man, kaip dėstytojui, tampa lengvesnis. Geri atsiliepimai kuria pridėtinę vertę studentų požiūriui į dėstomus dalykus: kai vyresni pradeda pasakoti jaunesniems, kad čia verta eiti, tada ir man pačiam paprasčiau.
Dar vienas man itin svarbus dalykas – noriu iš karto ištrinti oficialią ir šaltą ribą tarp dėstytojo ir studentų, juos sudominti, todėl stengiuosi būti atviras, papasakoti jiems ko noriu pasiekti.
Pabrėžiu, kad mano tikslas nėra juos nubausti. Mano siekis – juos išmokyti. Noriu jiems leisti suprasti, kad čia nėra dviejų skirtingų stovyklų, visi turime bendrą tikslą. Mes juk tuo pačiu automobiliu važiuojam.
Dėstote tokius dalykus kaip Diskrečioji matematika, Algoritmų teorija, El. parašo infrastruktūros ir el. dokumentai. Kaip ruošiatės savo paskaitoms ir kokiais būdais bandote sudominti studentus?
Aš dėstau labai skirtingus dalykus labai skirtingiems studentams. Pvz., Algoritmų teoriją lanko didžiausias kiekis klausytojų. Pirmiausia bandau juos įtikinti, kad mokysiu ir teorijos, o ne tik spręsti uždavinius. Paprastai studentai tikisi, kad jau ten, kur sudėtingesni dalykai, mokysis tik išspręsti uždavinius ir daugiau nieko.
Čia man, kaip dėstytojui, riekia kantrybės ir pajautimo ar jie supranta, ar ne. Bandau ne kartą paaiškinti tą patį: ir iš vienos pusės, ir iš kitos, jeigu nepakanka – pateikti skirtingus įrodymus ir pavyzdžius. Tai reikalauja ir daug laiko, ir greitos reakcijos, todėl man labai svarbu gyvas kontaktas.
Kai karantino metu paskaitos vyko nuotoliniu būdu, buvo sudėtingiau – nematydamas studentų nežinodavau ar jie suprato, ar ne. Todėl paskaitų metu aš visada mėgstu uždavinėti klausimus ir nesvarbu ką pasakys, ar atsakys teisingai... Šis dialogo vedimas atskleidžia, kas studentams aišku, o kas ne. Pagal tai vertinu ar reikia papildomai aiškinti.
Atsiliepimuose studentai pažymi, kad aiškiai išaiškinu sudėtingą informaciją, teorijas. Nors man tie dalykai neatrodo sudėtingi, bet visiems, kas arčiau informatikos, tikslesni dalykai atrodo sudėtingesni.
Kita svarbi taisyklė, kuria vadovaujuosi, siekiu, kad mano dėstomi dalykai nebūtų sausi. Visada stengiuosi rasti tai, kas studentams būtų aktualu, pritaikoma ar naudinga darbuose.
Taip pat stengiuosi išskirti visus dėstomo dalyko komponentus, kai jie yra išskaidomi, tampa ir aiškiau, ir įdomiau. Teorija nebeatrodo tokia sausa, atsiranda daugiau prasmės.
Man labai patinka stebėti procesą, kurio metu matau, kaip studentams atsiveria akys ir dalyką, apie kurį mokėsi, pradeda matyti iš kitos perspektyvos.
Kokie Jūsų, kaip dėstytojo, minusai?
Man visada trūksta ir paskaitų, ir laiko jose. Aš irgi turiu bėdų ir blogybių: vis užtęsiu paskaitas, pratybas. Bet dėl to studentai dažniausiai nesiskundžia.
Atrodo, kad labai daug savęs atiduodate darbui ir mėgaujatės tuo, ką darote. Kas Jus motyvuoja?
Studentai labai jaučia, kai dėstytojui neįdomu, ką jis dėsto, arba kai jis pats nėra tvirtas dėl to turinio, kurį bando perteikti kietiems. Man norisi būti dėstytoju, kuris geba įdomiai ir aiškiai pateikti savo srities dalykus ir – ką noriu išskirti – nebijoti klysti.
Kartais atrodo, kad dėstytojai bijo klysti. Pvz., savo paskaitose pateikinėju daug įrodymų ir juos visus rašau iš galvos. Kiekvieną kartą rašau kitokius, žinoma, kad padarau klaidų. Studentai pataiso, aš apsidžiaugiu, kad jie pastebėjo. Tai sukuria gerą atmosferą ir ryšį su jais.
Būna studentų, kurie yra aktyvesni, kuriems įdomiau, jie daug klausinėja, kartais nukrypsta visai į kitas sritis. Tad būna, kad ir nežinau, ką atsakyti, taip ir sakau, kad nežinau. Neapsimetinėju visažiniu, negaliu visko žinoti. Kai studentai pradeda daugiau klausinėti, tai ženklas, kad jiems įdomu, kad jie daugiau mokysis.
Ačiū už pokalbį.
Sąrašą su pripažintais geriausiais MIF dėstytojais galite pamatyti čia.
2023-01-16