Matematikos ir informatikos fakulteto ištakos siejasi su Vilniaus akademijos (vėliau – Universiteto) veiklos pradžia XVI a. pabaigoje. 1579 m. balandžio 1 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras išduoda Vilniaus akademijos atidarymo privilegijų raštą, o spalio 30 d. popiežius Grigalius XIII patvirtina Vilniaus kolegijos reorganizavimą į universitetą. Oficialus universiteto pavadinimas – Academia et Universitas Vilnensis Societatis Jesu (Jėzaus Draugijos Vilniaus akademija ir universitetas).

Matematikos studijos Vilniuje pradėtos dar Vilniaus jėzuitų kolegijoje: jau 1574 m. minimas matematikos dėstymas (žr. P. Slavėnas, Gamtos mokslai. VU istorija,  1979-1803, 124 psl.), nors tuo metu dar nebuvo nusistovėjusios nuolatinės katedros sampratos. Veikiau tai buvo atskirų profesorių dėstomi kursai – matematikos profesoriai atvykdavo iš Romos jėzuitų kolegijos. Vilniaus akademijai tapus universitetu, matematikos studijos palaipsniui įsitvirtino Filosofijos fakultete.

1570-1832 m. laikotarpis aprašomas B. Riaubos ir N. Vasiliauskaitės monografijoje ,,Senojo Vilniaus universiteto matematikos istorija”.

Per daugiau nei keturis šimtmečius Vilniaus universitetas patyrė kilimo, nuosmukio, atgimimo ir uždarymo laikotarpius. Jo istorija yra turtinga ir prieštaringa, glaudžiai susijusi su Lietuvos valstybės istorija ir atspindinti jos dramatiškus tarpsnius.

1773 m.

Panaikintas Jėzuitų ordinas ir įsteigta Edukacinė komisija. 1781 m. Universitetas tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąja mokykla. Nuo 1797 m. vadinamas tik Vilniaus vyriausiąja mokykla.

1783 m. jau atsiranda trys matematikos katedros: Aukštosios (grynosios) matematikos, Taikomosios ir Elementariosios matematikos.

Vėliau Vilniaus universitetas buvo pertvarkytas pagal carinės Rusijos valdžios nurodymus, sudaryti keturi fakultetai ir vienas iš jų – Fizikos-matematikos, kuriame buvo įkurtos dvi matematikinės katedros: Aukštosios grynosios matematikos ir Aukštosios taikomosios matematikos (žr. B. Voronkovas, Aukštoji matematika, VU istorija 1803-1940, 36 psl.).

1832 m.

Nuslopinus Lietuvos ir Lenkijos visuomenės sukilimą, Rusijos caro Nikolajaus I dekretu universitetas buvo uždarytas.

1919 m.

Po Pirmojo pasaulinio karo, žlugus Rusijos imperijai, atkurti universitetą Vilniuje mėgina besikuriančių Lenkijos ir Lietuvos valstybių valdžios. Tai pavyksta užėmusiems Vilnių lenkams: atkurtas Vilniaus universitetas pavadinamas Stepono Batoro universitetu.

1922 m.

Lietuvos universitetas atkuriamas Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune. Matematikos-gamtos fakultete įkuriami 5 skyriai: Matematikos, Fizikos, Chemijos, Biologijos ir Agronomijos. Matematikos skyrius visada turėjo dvi katedras: Geometrijos ir Matematinės analizės.

1930 m. pavadinamas Vytauto Didžiojo universitetu (Universitas Vitoldi Magni).

Lietuvos matematikos istorija išskirtiniu mūsų valstybės gyvavimo laikotarpiu (1921–1944) aprašoma J. Kubiliaus knygoje „Matematika Lietuvos aukštosiose mokyklose 1921-1944 metais“.

1939 m.

Vilnius sugrįžta Lietuvai, baigiasi lenkiškasis universiteto raidos tarpsnis – į Vilnių keliasi lietuviškas universitetas ir pavadinamas Vilniaus universitetu. Tuometinė vadovybė nutarė iš Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (įkurto 1922 m.) į Vilniaus universitetą perkelti Matematikos-gamtos mokslų fakultetą ir Kauno astronomijos observatoriją, jungiant su tuo, kas buvo likę iš Stepono Batoro universiteto.

1943 m.

Vilniaus universiteto uždarymas. Didelius sukrėtimus universiteto bendruomenė išgyveno prasidėjus nacių okupacijai. Universitetas šiek tiek gyvavo iki jo uždarymo 1943 m.

1944 m.

Nors ir sudėtingomis laikmečio sąlygomis, Vilniaus universitetas vėl buvo atgaivintas.

Nuo 1944 m. iki 1965 m. vienas iš universiteto šakinių padalinių buvo Fizikos-matematikos fakultetas. Jį sudarė devynios katedros: Astronomijos. Bendrosios fizikos, Puslaidininkių fizikos, Radiofizikos, Teorinės fizikos, Matematinės analizės, Geometrijos ir auštosios matematikos, Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos ir Skaičiavimo matematikos. Tačiau šiuo laikotarpiu katedrų skaičius fakultete nuolat kito.

Pradžioje buvo trys matematinio profilio katedros: Matematinės analizės, geometrijos (nuo 1960 m. vadinta Geometrijos ir aukštosios matematikos katedra), Bendrosios matematikos katedra, kuri 1961 m. skilo į Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedrą, bei Skaičiavimo matematikos katedra, kuravusi skaičiavimo mašinų ir programavimo specializacijas.

1963 m.

Informatikos ištakomis fakultete laikomi 1963 m., kai buvo įsteigta Skaičiavimo laboratorija su lempiniu kompiuteriu „Minsk-14“, vėliau išaugusi į Skaičiavimo centrą.

1965 m.

Fizikos ir matematikos fakultetas buvo padalytas į du atskirus fakultetus – Fizikos fakultetą ir Matematikos bei mechanikos fakultetą. Pastarajame veikė Matematikos analizės, Geometrijos ir aukštosios matematikos, Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos bei Skaičiavimo matematikos katedros.

1971 m.

Matematikos ir mechanikos fakultete įsteigiama Taikomosios matematikos katedra ir pradedama rengti tos pačios krypties specialistus.

1978 m.

Matematikos ir mechanikos fakultetas pervadinamas į Matematikos fakultetą.

1999 m.

Informacinių technologijų (IT) spartus augimas skatina ir universiteto modernėjimą. Pradėjus dėstyti informacinius dalykus, vis labiau augo IT programų skaičius, sukūrus katedras, priimtas sprendimas keisti fakulteto pavadinimą. VU Tarybos nutarimu Matematikos fakulteto pavadinimas keičiamas į Matematikos ir informatikos fakulteto.

2018 m.

Matematikos ir informatikos fakultetas sujungiamas su Matematikos ir informatikos institutu. Fakultete įsikūrė keturi institutai: Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų, Informatikos, Matematikos bei Taikomosios matematikos. Institutuose dirba geriausi šalies matematikos, informatikos ir informatikos inžinerijos specialistai.

 

Prof. dr. Paulius Drungilas nuo 2018 iki dabar

Prof. dr. (HP) Gediminas Stepanauskas nuo 2009 m. iki 2018 m.

Prof. habil. dr. Feliksas Ivanauskas nuo 1998 m. iki 2009 m.