Šiuo metu vyksta priėmimas į aukštąsias mokyklas. Iki dabar Vilniaus universitete (VU) norą būti matematikos mokytojais yra pareiškę mažiau nei dvidešimt jaunuolių. Praėjusiais metais jų buvo trylika. VU Matematikos ir informatikos fakultetas (MIF) sulaukė džiaugsmingo buvusio ministro skambučio, kad priimta daug studentų. Vis dėlto, ar trylika tikrai yra daug, kai mokytojų trūkumą skaičiuojame tūkstančiais? O tų, kuriuos turime, amžiaus vidurkis traukia link pensinio amžiaus. Kodėl jaunas žmogus nenori būti mokytoju?
VU MIF. J. Auškelio/VU nuotr.
Prestižas: svarbiau gera alga ar pagarba?
2023 m. Lietuvoje trūko apie 2,5 tūkstančio mokytojų. Prognozės rodo, kad šis skaičius kasmet didės. Vyresnė karta išeina į pensiją: pavyzdžiui, Ukmergėje 2023–2024 m. m. dirbo 31 vyresnis nei 65 metų mokytojas ir 116 mokytojų, kurių amžiaus vidurkis siekė 60–64 metus. Tuo tarpu jaunesnių nei 30 metų – 8 mokytojai. Šie vieno rajono skaičiai atspindi visos šalies rodiklius: net 16,65 proc. dirbančių mokytojų yra 60–64 metų amžiaus.
Panaši problema yra ir kitose šalyse – būtent tose, kur mokytojų atlyginimas mažas. Yra ir tokių valstybių, kur mokytojo profesija prestižinė, pavyzdžiui, Suomija ar Singapūras. Ten mokytojų atlyginimai aukšti, o profesija gerbiama. Kiek prestižą lemia atlyginimas, o kiek aplinka?
Mokslininkas dr. Edmundas Mazėtis daug savo darbo metų atidavė ne tik mokslui, bet ir darbui su mokiniais. Pasak jo, daugelis mano, kad profesijos prestižą lemia vien atlyginimas, tačiau jis šiam teiginiui nepritaria: „Mokytojų atlyginimai šiuo metu tikrai nėra labai žemi, mokytojai, turintys aukštesnę kvalifikacinę kategoriją, uždirba dar daugiau. Bet prestižo mokytojo profesijai tai nepridėjo.“
VU MIF. J. Auškelio/VU nuotr.
Jam iš dalies antrina ir matematikos mokytoju Vilniuje dirbantis Šarūnas Vaitkus: „Atlyginimas galbūt nėra esminė motyvacija jau dirbant mokytoju, tačiau jaunas žmogus, gabus tiksliesiems mokslams, turi labai daug pasirinkimo variantų su kur kas pelningesniais starto paketais ir ateities perspektyvomis. Ir neretai tai tampa skirtumu renkantis.“
Pasak jauno mokytojo, svarbu, kad mokykla būtų patraukli ir kaip darbovietė, tačiau ji niekada nekonkuruos su verslo sektoriumi žaidimų kambariais, picų penktadieniais, keturių darbo dienų savaitėmis, todėl turėtų pasiūlyti bendruomenės dėmesingumą, palaikymą ir žmogiškumą.
„Aš dirbu tokioje mokykloje ir be galo džiaugiuosi. Jų yra ir daugiau, o jauni mokytojai turi galimybę rinktis, kur dirbti, ir dėl augančio mokytojų trūkumo“, – sako Š. Vaitkus.
Nepalaiko jaunimo pasirinkimo
Dr. E. Mazėtis sako, kad mokiniams uždavęs klausimą, ar jie norėtų būti mokytojais, dažnai išgirsta atsakymą, kad su tokiais mokiniais kaip dabartiniai jie dirbti nenorėtų.
„Nereikia pamiršti ir mokinių tėvų bei jų aplinkos nuomonės – dažnai matome, kad jie linkę kaltinti mokytojus dėl nepateisintų mokymosi lūkesčių ir žemesnių įvertinimų. Žinau atvejų, kai mokinio norams tapti mokytoju priešinasi tiek tėvai, tiek artimieji, tiek draugai. Kai kurie jauni mokytojai sulaukia net atvirų klausimų – kodėl jie yra mokykloje, kodėl negali rasti geresnio darbo. Apskritai tarp jaunimo yra daug negatyvaus požiūrio į mokytoją kaip į nelaimėlį, kuris už kažkokias nuodėmes atsidūrė mokykloje“, – įžvalgomis dalinasi dr. E. Mazėtis.
Š. Vaitkus – vienas iš pavyzdžių, kai jaunas žmogus pasirenka mokytojo kelią. Paklaustas, kas jį patį motyvavo, Šarūnas pabrėžia, kad mokykla jam visada reiškė tarpusavio santykius.
Šarūnas Vaitkus. Asmeninio archyvo nuotr.
„Neinu ten tik išpilti žinių. Stengiuosi įvertinti mokinių pastangas per pamoką ir džiaugiuosi, jeigu jie įvertina mano. Pakanka pagarbos ir paprasto „ačiū už pamoką“, kad tai taptų įkvėpimu ruoštis kitai“, – apie tai, kas padeda įsikvėpti darbe, pasakoja matematikos mokytojas.
Š. Vaitkaus teigimu, sunkiausia darbe išlieka nukreipti mokinių jaunatvišką šėlsmą į produktyvų ir kruopštų darbą be jokių regresyvių priemonių, keisti jų požiūrį į matematikos mokymąsi: „Po sunkių dienų ūpui pakelti reikalingas kolegų, administracijos, artimųjų tikėjimas, palaikymas ir supratingumas, priminimas sau, kas mokyklos kasdienybėje džiugina, laisvalaikis ir poilsis.“
Iššūkiai ir (ne)palaikymas
Dėl visuomenėje populiarių stereotipų dažnai palaikymas arba menkinimas yra kita medalio pusė, su kuria ypač susiduria jauni mokytojai. VU MIF šiais metais pradėjo laidų ciklą „O kas toliau?“. Vienoje iš laidų fakulteto partnerystės profesorius Vytautas Ašeris kalbino ir mokytoją Š. Vaitkų.
Talentingas jaunuolis pasakojo apie mokytojo specialybės privalumus, apie tai, kad nors jautė aplinkos spaudimą dėl visuomenės nuomonių, šiandien džiaugiasi įdomiu ir pelningu darbu. Kai laidos nuoroda buvo paskelbta socialiniuose tinkluose, komentarų skiltyje pasipylė itin neigiamų komentarų. Įdomu, kad jie atspindėjo būtent tai, apie ką kalbėjo dr. E. Mazėtis – komentatoriais klausė, ar jis negalėjęs susirasti geresnio darbo, ir linkėjo nusiimti rožinius akinius. Be to, dauguma komentarų buvo parašyti brandaus amžiaus mokytojų ar mokyklų administracijos darbuotojų.
„Kol visuomenės požiūris į mokytojo darbą yra toks, koks dabar, niekaip negali prisidėti prie mokytojo profesijos prestižo kėlimo“, – sako dr. E. Mazėtis.
Mokslininkas mato tik vieną išeitį – kliautis ateities kartos ambicijomis ir drąsa: „Turime kantriai ieškoti tų mokinių, kurie nori būti mokytojais, nepaisant profesijos nepopuliarumo, skatinti juos siekti pedagoginio išsilavinimo, padėti jiems žengti pirmuosius žingsnius mokykloje. Labai džiaugiuosi, kad tokių mokinių yra, o mūsų rūpestis – juos palaikyti bei motyvuoti.“
Pats Š. Vaitkus mano, kad jauni mokytojai būna ką tik pakilę iš mokyklos suolo, todėl gali būti puikūs tarpininkai, padedantys suprasti jaunąją kartą ir jų poreikius.
„Jie taip pat labai entuziastingai domisi technologijoms, naujovėmis ir noriai padeda vyresniems mokytojams jas pažinti ir prisijaukinti. Dėl to norėtųsi, kad vyresni mokytojai matytų jaunus ne kaip konkurentus, o kaip galinčius juos papildyti.
Suprantu, kad mano pasisakymai ir ypač tas dėl labai oraus atlyginimo galėjo supykdyti dalį mokytojų, kurie jaučiasi finansiškai neįvertinti už savo sunkų darbą. Ir tikiu, kad jie tikrai verti geresnių sąlygų. Tačiau mano tikslas buvo visai ne pasigirti, o veikiau populiarinti profesiją siunčiant žinutę jaunam mokiniui, kad šis kelias, įdėjus pakankamai pastangų, yra perspektyvus. Jeigu man tai padėjo galutinai apsispręsti, galbūt atsiras ir dar bent vienas. O vieno jau pakanka užauginti šimtams ir perduoti jiems matematikos grožį. Šie du dalykai labiausiai mane ir motyvavo tapti mokytoju“, – sako Š. Vaitkus.