Prof. Jonui Kubiliui – 100

Jonas Kubilius – matematikos profesorius, ilgametis Vilniaus universiteto rektorius, kuriam šių metų liepos 27 d. būtų sukakę 100 m. Kviečiame susipažinti su šio iškilaus žmogaus gyvenimo akimirkomis ir nuveiktais darbais.

Perėjęs XX amžių

Vilius Stakėnas

Jono Kubiliaus gimimo metais XX amžiaus pradžios ženklas dar buvo aiškiai matyti, dar tebetvyrojo pirmųjų tragedijų aidas, bet  viltys buvo jaunos ir gaivios.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais jau galėjo stebėti, kaip tolsta XXI amžiaus pradžia.

Retam lemta pereiti visą šimtmetį, išvysti ir dalyvauti nenuspėjamos jo raidos įvykiuose.

Profesoriui Jonui Kubiliui beveik pavyko.

Pirmieji žingsniai, metai, knygos

1921 m. liepos 27 d. Tauragės apskrities Fermų kaimo ūkininkų Petro ir Petronėlės šeimoje gimė sūnus. Pirmagimį pavadino Jonu. Vėliau atsirito dar keturi broliai – Juozas, Antanas, Bronius ir Vytautas. Pirmieji mokslai – prie ūkio, gyvulių ganymo. Paskui pradžios mokykla kaimynystėje, progimnazija Eržvilke ir gimnazija Raseiniuose. Raseinių gimnazijoje domino viskas – literatūra, matematika, kalbos... Skaitė ir skaitė. Stropiai vedė perskaitytų knygų, tarsi aplankytų šalių, sąrašą. Gerai išmoko lotyniškai. Matematika traukė galimybe pačiam tyrinėti, bandyti savo jėgas. Jonas bandė. Greitai suprato, kad nėra paprasta surasti taką, kuriuo dar niekas nėjo.

1940 m. birželio 14 d. buvo teikiami brandos atestatai. J. Kubilius kalbėjo moksleivių vardu. Tikriausiai tai pirmoji jo vieša kalba. Paskutiniame ateitininkų susirinkime prie Kalnujų vėl kalbėjo. Baigė Getės Fausto žodžiais: ,,Sustok, akimirka žavinga“. Bet gimnazijos metai – jau praeitis. Žlegantys tankai Raseinių plente į praeitį stūmė ir nepriklausomos Lietuvos Respubliką.

Universitete: studijos ir  pareigos

Studijuoti matematiką – neįprastas pasirinkimas tais metais. Ar ne geriau siekti inžinerijos ar medicinos mokslų? Matematikos ir fizikos studijas 1940 m. atkuriamame lietuviškame Vilniaus universitete pasirinko nemažai jaunuolių – 130. Pirmieji metai: auditorijose – mathematica perennes, už jų sienų – grėsminga socialinių-politinių aplinkybių kaita. Antrieji studijų metai – jau vokiečių okupuotoje sostinėje. Vietoje trispalvių – vėliavos su svastikomis, parduotuvės ,,Nur für Deutsche“, maisto kortelės, paskaitos nešildomosiose patalpose.

1943 m. kovo 17 d. ant Universiteto durų lentelė: ,,Uždarytas“. Paskaitos dėstytojų butuose, mieste tykantys pavojai. Pagaliau tėviškė, prieglobstis, tik ar saugus? 1944 m. ruduo – mokytojo darbas Eržvilko gimnazijoje, dvilypė tikrovė – spigus oficialios valdžios balsas, pogrindžio tyla. Trečiasis grįžimas į Universitetą 1945 m. rudenį, pirmosios pareigos – vyresniojo laboranto. 1946 m. studijų pabaiga ir naujos pareigos – parengiamųjų kursų direktoriaus. Vadinasi – ūkiniai rūpesčiai pokario nepriteklių metais.

Augimas ir auginimas

Prieškariu Kauno universitete matematiką dėstė keletas užsienyje studijavusių dėstytojų: P. Katilius, G. Žilinskas, O. Stanaitis. Tačiau matematinių tyrimų – tik užuomazgos. Vakarų pasaulio moksliniai centrai pokario metais tapo nebeprieinami, tačiau pasaulinio lygio matematiniai tyrimai buvo vykdomi Rusijoje. Matematika ,,lydoma“ iš atsparaus metalo, jo neįveikia ideologijų rūdys.

Galimybe išvykti į aspirantūrą J. Kubilius pradėjo rūpintis 1947 m. Pradžia nekokia – G. Zimanas neigiamai įvertino J. Kubiliaus žinias per marksizmo-lenininzmo egzaminą. Nenuleido rankų – praėjo metai ir atsivėrė galimybė išvykti į Leningradą aspirantūros studijų. Į geležinkelio stotį išlydėjo būrelis kolegų ir studentų. Moksliniu vadovu Leningrade tapo J. Linikas – pasaulinio garso matematikas. Tyrimų tema – iš skaičių teorijos. Sekėsi – jau 1949 m. išspausdino straipsnį. Greitai rezultatų prisirinko ir visai disertacijai. Bet nutarė neskubėti – išnaudoti aspirantūros metus studijoms, bendravimui su aspirantais, kurie vėliau tapo matematikos pasaulio įžymybėmis.

Disertaciją apgynė 1951 m.. Gal liksiąs Leningrade, čia matematinių tyrimų centras, čia sklando idėjos, turtingos bibliotekos? Ne, grįš į Vilnių, kur viso to nėra, bet reikia sukurti. 1951 m. rugsėjį – Bendrosios matematikos katedros vyresnysis dėstytojas. Daug kursų, kuriuos reikia rengti ir skaityti pačiam mokantis. Režimo letenų grybšnis – 1951 m. ištremta motina ir brolis. Brolis Juozas už ryšius su partizanais jau anksčiau buvo nuteistas 25 metams, tėvas jau miręs. Reikėjo sukąsti dantis ir dirbti.

Mokslui reikėjo jaunų jėgų. 1952 m. organizavo pirmąją respublikinę jaunųjų matematikų olimpiadą. 2011 m. įvyko jau 60-oji! Kiek talentų išugdyta, kiek jaunuolių olimpiadų dėka rado savo kelią! 1952 m. tapo Mokslų akademijos Fizikos-technikos instituto vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Kvietė akademijos prezidentas J. Matulis, kita vertus, po šeimos ištrėmimo ir J. Kubiliaus padėtis Universitete nebuvo tvirta. Darbovietės pakeitimas buvo formalus – skaitė tuos pačius kursus Universitete, dirbo su vyresniųjų kursų studentais. 1955 m. organizavo tikimybių teorijos ir skaičių teorijos seminarą. Šis seminaras veikė kone pusšimtį metų ir buvo pagrindinė lietuvių matematikų darbų aptarimo vieta.

Pats gilinosi į mokslą. 1953 m. J. Linikas pakvietė į doktorantūrą Matematikos institute. Nuvyko parodyti savo rezultatus ir pasitarti. Institutas mielai priimtų, bet yra viena telegrama. Iš LKP CK: ,,Į doktorantūrą J. Kubiliaus nerekomenduojame“. Apmaudą darbas gydo. J. Kubilius ir dirbo. 1956 m. J. Matulis pranešė – LKP CK jau nebesipriešina. ,,Nebėra kam priešintis, disertacija jau yra. Tegu tik ginti netrukdo“.

J. Kubilius daktaro disertaciją apgynė Maskvoje 1957 m. spalį. Tai buvo didelis įvykis – pirmoji matematikos srities daktaro disertacija Lietuvoje. Jos rezultatai sugulė į monografiją ,,Tikimybiniai skaičių teorijos metodai“. Knyga išleista dukart rusų kalba, o užsienyje net šešis kartus. Joje išdėstyti tikimybinės skaičių teorijos pagrindai, ši kryptis plėtojama iki šiol. Daug mokslo organizavimo veiklos – vadovavimas aspirantams, rūpestis išsiųsti gabiuosius į matematinius centrus, kad įvairėtų tematika. 1958 m. pagaliau pripažinimas ir tėvynėje – Lietuvos mokslo premija!

Trečdalį šimtmečio – Rektorius!

1958 m. tamsūs debesys susitelkė virš Vilniaus universiteto rektoriaus – J. Bulavo galvos. J. Bulavas buvo politinio atlydžio rektorius, sėkmingai pasinaudojęs laisvesniu režimo laikotarpiu ir atlietuvinęs Universitetą – buvo atleista apie 100 nekvalifikuotų atvykėlių. Tačiau partinė valdžia atidžiai stebėjo Universiteto gyvenimą. Didelio atgarsio susilaukė 1956 m. Vėlinių minėjimas Rasose, virtęs tautine manifestacija. Partijos veikėjai kritikavo Lietuvių literatūros katedros veiklą, kuri, jų nuomone, skleidžia negatyvias mintis apie rusų tautą. Partinė valdžia dairėsi naujo rektoriaus. Apsistota prie J. Kubiliaus. Galima tik spėlioti kodėl. Jaunas (tuomet 37 metų), todėl galbūt paveikus, pripažintas matematikas, nekeliančio pavojaus ideologijai mokslo atstovas.

1958 m. liepos 3 d. J. Kubilius buvo paskirtas Vilniaus universiteto rektoriumi. Palengva susiklostė ir sutvirtėjo Rektoriaus siekiniai: išsaugoti patikimus žmones, paversti Universitetą lietuvišku mokslo ir kultūros centru, susigrąžinti istoriją. Teprisimena linkę paskubomis spręsti, kad veikti reikėjo respublikinės ir sąjunginės partinės-ūkinės valdžios, o ne autonomijos lauke!

Universitetas pradėjo labai intensyviai plėstis septintajame dešimtmetyje. Kiek slenksčių minta ir varstyta durų, kad 1968 m. prasidėtų Universiteto miestelio statybos Saulėtekyje! Arba kad Universitetui sugrįžtų Šventų Jonų bažnyčia, buvusi ,,Tiesos“ laikraščio popieriaus sandėliu, kurio grindis laužė sunkvežimiai. Septintajame dešimtmetyje susiformavo ir sutvirtėjo mokslinio tyrimo kryptys. Universiteto mokslo tarybose buvo ginamos 10 sričių mokslų daktarų ir 25 sričių – mokslų kandidatų disertacijos. Istorijos grąžinimas į Universiteto bendruomenės savimonę – lyg bandymas žvelgti pro šarmotą langą. Pirmiausia – maža atšildyta akutė – kuklus Universiteto 380 metų minėjimas 1959 m. Daugiau ir drąsiau – 1970 m. Universiteto bibliotekos 400 metų jubiliejus, kuriam ruoštasi trejetą metų. Ir pagaliau – didžioji Universiteto 400 metų sukakties šventė 1979 m.! Vargu ar kada Universiteto šventė dar taps tokiu reikšmingu visos Lietuvos įvykiu kaip anuomet.

Žmonės išgyveno jausmą, kad kitokia istorija, kitos vertybės atveriamos viešojoje erdvėje, kurioje buvo leidžiami daugiausia monotoniški ideologiniai spektakliai. Šventė baigėsi, bet nepraėjo –menininkų: Š. Šimulyno, R. Gibavičiaus, R. Jasudytės, V. Trušio, V. Valiaus, A. Kmieliausko ir kitų, kūriniai Filologijos fakultete – tai vis tos šventės ženklai. Ir J. Juzeliūno simfonija ,,Cantus Magnificat“, J. Marcinkevičiaus poema ,,Pažinimo medis“... Tikra senojo Universiteto žvaigždžių valanda!

Nunquam otiosus

1991 m. Jonas Kubilius perdavė rektoriaus skeptrą profesoriui Rolandui Pavilioniui. Pasakė kalbą, apžvelgė nueitą kelią, priminė, kad bendruomenė turi sutelktai siekti, kad Universitetas galėtų didžiuotis ne vien tik savo istorija. Buvo atgimimo, didelių pokyčių metai. Universitetui reikėjo naujo statuto, reikėjo pertvarkyti visą mokslo ir švietimo sistemą. Pertvarkyti negriaunant, kas gero sukurta. Neketino likti nuošalyje, bet nebenorėjo vadovauti. Jaunesnė karta turi prisiimti atsakomybę. Tačiau vien stebėti, kas vyksta, neteko.

1992 m. rinkėjų valia atsidūrė Seime, pasirinko darbą Kultūros ir švietimo komitete. Vienas pagrindinių darbų – Mokslų akademijos statuto svarstymas ir priėmimas. Laikėsi nuomonės, kad mokslinius tyrimus reikia labiau sieti su universitetais, o Mokslų akademija turėtų tapti veikiau kvalifikuotų savo srities ekspertų bendrija, kaip yra Vakarų demokratijos šalyse. Nuo 1996 metų – daugiau laiko prie darbo stalo, per daugelį metų rinktų knygų apsuptyje. Kilo sumanymas priminti, kaip Lietuvoje susikūrė matematikos tyrimo kryptys, mokyklos. Pasitelkus kolegas parengta ir išleista matematikos mokslo raidą po 1945 m. apžvelgianti knyga. Rašyti tekstai studentams, mokslo straipsniai, apžvalgos ir atsiminimai.

Minint Profesoriaus septyniasdešimties metų sukaktį, jo mokiniai surengė Palangoje tarptautinę skaičių teorijos konferenciją. Po to konferencijos buvo rengiamos kas penkeri metai. 2011 m. įvyko penktoji, paskutinė su Profesoriumi Jonu Kubiliumi.

Ir paskutinis iškilmingas Profesoriaus sukakties minėjimas Šv. Jonų bažnyčioje. Tuometis Universiteto Rektorius B. Juodka kreipėsi į Jubiliatą: ,,Legendini Vilniaus universiteto Rektoriau...“

Profesorė V. Daujotytė: ,,Mūsų, susirinkusių į Šv. Jonų bažnyčią pagerbti Vilniaus universiteto Rektoriaus, didžioji dalis yra jo epochos Universiteto auklėtiniai. Epochos...“

Lietuvos Respublikos Prezidentas V. Adamkus: ,,Ne veltui 1979 metais, minint Vilniaus universiteto keturiašimtąsias metines, Rektorius mokslo ir kultūros tąsą palygino su miško augimu. Tai, ką vertingiausio savyje sukaupė seni medžiai, vėliau perima su nauja jėga, atkartoja atžalynas...“

2021-06-07