Sidebar

Lietuvos matematikas Vygantas Paulauskas „Tikrų anūkų turiu 4, o matematinių – 27“

2020 02 10 Paulauskas250x343Vygantas Paulauskas – Lietuvos matematikas, VU Matematikos ir informatikos fakulteto profesorius emeritas, habilituotas mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. Profesorius yra mokslinės monografijos ir dviejų tomų vadovėlio studentams bendraautorius, atspausdinęs daugiau kaip 120 mokslinių straipsnių.

Kaip ir kodėl jūs susidomėjote matematika?

Mokykloje geriausiai sekėsi tikslieji mokslai, dalyvaudavau fizikos, matematikos respublikinėse olimpiadose, laimėdavau prizines vietas. Nebuvau apsisprendęs, ar tikrai studijuosiu matematiką, daugiau galvojau apie inžineriją, nes labiau domėjausi robotais, skaičiau specializuotą literatūrą. Baigęs vidurinę mokyklą pasirinkau automatikos ir telemechanikos studijas Kauno Politechnikos Institute (KPI, dabar – KTU). Dar viena priežastis, lėmusi šį mano pasirinkimą, buvo ta, kad šiame institute – vieninteliame iš Lietuvos aukštųjų mokyklų – veikė karinė katedra, leisdavusi studentams išvengti trejų metų karinės tarnybos sovietinėje armijoje. Tuo metu Vilniaus universitetas (VU) tokios privilegijos neturėjo, todėl tiksliųjų mokslų (matematikos, fizikos) fakultetuose trūko talentingų jaunuolių. Todėl VU matematikų galvose kilo idėja pergudrauti sovietų valdžią. Susitarus VU ir KPI rektoriams, buvo nuspręsta sudaryti dvi KPI studentų grupes, kurios formaliai būtų laikomos KPI, tačiau iš tikrųjų mokytųsi matematikos ir fizikos VU. Henrikas Jasiūnas (VU Matematikos fakulteto docentas), atvykęs iš VU, ateidavo į paskaitas KPI ir skatindavo gabesniuosius studentus, kuriems patinka matematika ar fizika, rinktis studijas Vilniuje (Vilniuje buvo KPI filialas su karine katedra). Gyvenau Kaune, tėvai Žaliakalnyje turėjo namelį, draugai visi Kaune, tad mintis važiuoti į Vilnių man atrodė avantiūra. Vis sakydavau kad gal ne, gal ne. Tačiau kartą leptelėjau: „Man gal ir nėra taip ir svarbu, bet kaip mama nuspręstų, taip ir padaryčiau“. Na, galvoju, tikrai jau pas mamą nevažiuos. Bet klydau – docento būta atkaklaus, nuvyko pas mamą į darbą ir įtikino, kad aš būtinai turiu vykti į Vilnių studijuoti. Ir man nebuvo, ką daryti, laikiausi savo duoto žodžio – išvažiavau. Formaliai mes buvome KPI filialo studentai Vilniuje ir lankėme paskaitas KPI karinėje katedroje, tačiau gyvenome VU studentų bendrabutyje ir gaudavome VU stipendiją. Iki trečio kurso mes galvojome, kad būsime ne matematikai, o inžinieriai. Buvo rinktinė grupė, seminarai būdavo labai triukšmingi ir įdomus. Bet kai mums pradėjo dėstyti ir individualiai su mumis dirbti profesoriai Jonas Kubilius, Vytautas Statulevičius, Bronius Grigelionis, supratome, kad būsime matematikai.

Jūsų mokslinio darbo kryptys – ribinės tikimybių teorijos teoremos begalinio matavimo erdvėse. Kodėl susidomėjote šia kryptimi?

Po dviejų kursų mums reikėjo rinktis siauresnę specializaciją. Domėjausi robotikos technika, užsirašiau į logiką. H. Jasiūnas čia ir vėl pakoregavo mano pasirinkimą – jam esu labai dėkingas. Jis išbraukė logiką ir įrašė tikimybių teorijos specializaciją. Baigus universitetą ir pradėjus studijas aspirantūroje (dabar – doktorantūra), pradėjau dirbti ribinių tikimybių teorijos srityje, tematikoje, kurią „parsivežė“ iš aspirantūros Leningrade mano vadovas profesorius V. Statulevičius. O begalinio matavimo erdvės atsirado kiek vėliau. Po mano pranešimų seminare profesorius J. Kubilius kelis kartus nusistebėjo, kodėl Vilniuje tiek daug tikimybininkų dirba ribinių teoremų baigtinio matavimo erdvėse ir niekas nebando pereiti prie sudėtingesnių objektų – atsitiktinių dydžių su reikšmėmis begalinio matavimo erdvėse. Iš pradžių ši mintis pasirodė bauginanti, vėliau supratau, kad verta imtis šios naujos temos, tuo labiau, kad pasaulyje ji labai sparčiai buvo vystoma. Tuo metu aš jau buvau docentu, o tai reiškė, kad galėjau vadovauti aspirantams, per dešimtmetį man vadovaujant disertacijas apgynė apie 10 doktorantų, susikūrė tikimybininkų grupė, nagrinėjanti tikimybių teorijos begalinio matavimo erdvėse klausimus, ši grupė įgijo tarptautinį pripažinimą.

Ką jūs labiausiai vertinate savo karjeroje?

Svarbūs buvo mano karjeroje 8 metai praleisti užsienyje, įgyta patirtis dėstant ir dirbant mokslinį darbą stipriuose Amerikos ir Europos universitetuose. Tačiau pačiu svarbiausiu pasiekimu laikau išugdytus mokslininkus, nors jų skaičius ir nėra didelis – disertacijas apsigynė 16 studentų. Matematikos ir informatikos fakultete dabar dirba mano studentai Alfredas Račkauskas, Rimas Norvaiša, Mindaugas Bloznelis, Gintaras Bakštys, Aldona Skučaitė. Kanadoje jau daug metų dirba Ričardas Zitikis, o Vengrijoje dirbo Gyula Pap. Daugelis iš jų jau turi savo mokinių, apgynusių daktaro disertacijas. Amerikos matematikų draugija yra sukūrusi matematikų genealoginį medį. Šiame puslapyje fiksuojama matematinė giminystė pagal analogija su įprastine giminyste. Jeigu mano vadovas buvo V. Statulevičius, o jo vadovas – J. Linikas, tai J. Linikui, V. Statulevičius yra kaip sūnus, o aš jau – anūkas. Ir ši matematinė giminystė yra gausi, devyniolikto šimtmečio garsūs matematikai turi tūkstančius ir net dešimtis tūkstančių matematinių „palikuonių“. Aš tikrų anūkų turiu 4, o matematinių net 27. O visai neseniai tapau proseneliu tiek tikrąją prasme, tiek matematine (R. Zitikis susilaukė matematinio anūko) J

Kaip manote, kokius būdo bruožus turi turėti matematikas?

Pasakyti, kurie bruožai būdingi matematikams – sunku. Vienas iš pagrindinių, kurį išskirčiau – loginis mąstymas. Matematikai, kaip ir visi žmonės, yra skirtingi. Pamenu, būdamas aspirantu, klausdavau savo vadovo V. Statulevičius, kada man ateiti, atsakymas dažniausiai būdavo – bet kada (aspirantūroje aš dažniausiai dirbdavau bibliotekoje, kuri buvo Matematikos ir Kibernetikos instituto trečiame aukšte, o instituto direktoriaus Statulevičiaus kabinetas – antrame aukšte, tad patikrinti, ar direktorius neužimtas, nebuvo sunku). Bet jeigu atėjus direktorius būdavo laisvas, galėjai ir dvi valandas šnekėti ir ne tik apie nagrinėjamą matematinę problemą. J. Kubilius, kurį taip pat laikau savo mokytoju, nes virš dešimt metų dirbau jo vadovaujamoje katedroje – visiškai kitoks. Tariantis dėl susitikimo jis pasakydavo tikslią dieną ir valandą, nors ta data galėjo būti ir po kelių savaičių. Bet buvai tikras, kad tuo laiku ir galėsi pasikalbėti, nes profesorius, jei kas pasikeisdavo jo darbotvarkėje, per sekretorę visuomet pranešdavo apie pasikeitimą ir naują datą.

Su kokiais iššūkiais matematika susiduria šiandieniniame pasaulyje?

Šiuo metu neginčijama matematikos ir informatikos svarba tiek kituose moksluose, tiek praktinėje žmogaus veikloje. Visiems gerai žinomos tokios sparčiai besivystančios sritys kaip finansų matematika, biostatistika, biomatematika, matematinė lingvistika. Tai susiję su praktiniais uždaviniais, verslu. Pasaulyje didžiosios įmonės investuoja didžiulius pinigus į mokslą. Dirbdamas Atlantoje (JAV) Džordžijos Technologijos institute stebėjausi, kad į mokslinius seminarus ateidavo darbuotojai iš Microsoft, Bank of America, Google. Pavyzdžiui, Google investuoja į topologijos tyrimus, nors tai gana abstrakti matematikos šaka, iš pirmo žvilgsnio atrodanti toli nuo taikymų. Tačiau didelės kompanijos svarsto taip: ką gali žinoti, gal mokslininkas atras ką nors naujo, ką bus galima pritaikyti ir bus įmonei didžiulis pelnas. Mažose šalyje yra sunkiau vystyti abstraktesnes matematikos šakas.

 

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos
Sutinku