....Rašau ant popieriaus. Visai atpratau. Ar galėjau kada įsivaizduoti, kad būdamas 13 metų, rašysiu dienoraštį, kaip Robinzonas Kruzas negyvenamoje saloje? Mane išdavė. Pasakė, kad važiuosime pirkti naujos Intel pelės, o iš tiesų įkišo į mašiną ir išsiuntė į kaimą pas dieduką ir bobutę... Aš jau anksčiau įtariau, kad reikalai gali panašiai susiklostyti. Kartą tėvukas užsiminė, kad, turint tokį potraukį kompiuteriams, man laikas susipažinti su nauju daktaru. Aš į tai visiškai logiškai atsakiau, kad turiu 4.17 versiją ir naujo man nereikia, nebent virusų biblioteką atnaujinti... Tačiau tėvukas manęs nesuprato, o aš nesupratau jo... ir štai dabar moku... Pasirodė, kad daktaras (gyvas) mano kortelėje (teko įlysti į poliklinikos serverį, ten jie turi paprastutį PHP su 2048 bitų raktu) taip parašė šalia diagnozės: pilnas mėnesinis susilaikymas nuo naujausių informacinių technologijų. Štai čia aš ir pasidūriau. Galvojau, kad mėnesiui atidedamas mano vežimo upgreidas iki P4...

Kai pakeliui į kaimą man pasakė, kad daktaras išrašė mėnesinį susilaikymą nuo darbo su kompiuteriu, praradau sąmonę. Atgaivino, prikišę prie nosies tūbelę su termopasta, skirta kūlerių klijavimui ant procesorių. Atsipeikėjęs paklausiau, kokį diedukas turi kompiuterį ir koks yra jo telefono linijos pralaidumas? Tėvukas kažką sumurmėjo apie tai, kad man visiškai pakankamas. "O kaipgi mokykla", - pratariau su silpna viltimi, kad mane grąžins užbaigti trimestro. "O jau vasara", - atsako. Matai, sūneli, kaip persidirbai, net nepastebėjai". Sakau: "Pastebėsi čia, niekaip negaliu savo operacinės užbaigti parašyti". Žodžiu, "atvažiavom"... Išlaipino mane dieduko kieme, tėvukas tuoj spūstelėjo "gazą" ir, kai atsičiaudėjau nuo pakilusių dulkių, supratau patekęs į situaciją, sudėtingesnę negu "Half-Life" paskutiniajame lygyje. Tuoj pat mane užpuolė įvairūs biorobotai. Ir kol ranka mašinaliai bandė užčiuopti erdvėje džoistiką, aš šaukiau diedukui: "Pridenk mane!" Vėliau jis mane nuramino, kad šie objektai yra visiškai gyvi ir šiame realybės lygyje neagresyvūs. Ką gi, vėliau išsiaiškinsiu detaliau. Kai įsidrąsinsiu išeiti į kiemą.

Kol kas ieškau dieduko name kompiuterio. O jis sako, kad nėra tokio. Tačiau juk negali būti, kad žmogus 21 amžiuje galėtų be jo išgyventi. Kol kas nieko neradau, nors uoliai ieškojau, lyg nemirtingumo artefakto "Magic&Mayhem'e". Bobutė organizavo čatą visam vakarui, plepėjo apie visus mūsų gimines, kuriuos tik galėjo prisiminti. Klausė, kokios pas mus naujienos? Pasakiau, kad nusipirkau 80 hektarų vintą. Ji sutiko - 80 hektarų pakankamai solidu, tiktai apdirbti sunku.

Tai štai, Interneto kaime jie neturi. Kai paklausiau dieduko, koks provaideris jam labiau patinka, jis atsakė, kad jaunystėje dar kai ką sugebėjęs, tačiau dabar tam jau esąs per senas ir, kad aš bobutės akivaizdoje tokių žodžių daugiau neištarčiau. "Tai kaipgi gyventi be Tinklo?!", - sakau. "Žinoma", - netikėtai sutiko diedukas. "Be tinklo gyventi sunku. Žuvytės tai norisi. Tik štai inspekcija įkyriai kabinėjasi." Visiškas nesupratimas, versijų konfliktas. Apie ką jis čia?

Vis dėlto diedukas neturi kompiuterio! Jis negali įsivaizduoti, kam jis jam kaime. Bandžiau nupasakoti jam Interneto privalumus, tačiau jis nuolat maišė jį su internatu ir vis piktinosi, kad mano tėvai visai neturi laiko vaiko auklėjimui. Ar čia aš vaikas?! Aš jau dveji metai, kaip esu Microsofto beta testuotojas. Beje, papildomų mano aiškinimų diedukas taip pat nesuprato.

Penkias dienas pragyvenau be Interneto. Suprantu dabar, kas yra tikros kančios. Pirmą kartą pasiryžau išlįsti į kiemą. Pasirodė, kad pirmąją dieną kieme mane pasitiko ne Zergas iš "Brood War", o kalakutas. Beje, išoriškai skirtumas nedidelis. Apeinu jį iš tolo.

Vakar, kamuojamas nostalgijos, parašiau ant daržinės INTEL FOREVER. Šiandien šį užrašą badė karvė. Paklausiau bobutės, kame reikalas? Ji atsakė, kad nustočiau rašinėjęs visokias nesąmones. Po kurio laiko, šiek tiek pamąstęs, supratau: mano bobutei labiau patinka AMD! Reikės atlikti aiškinamąjį darbą.

Atrodo, diedukas kažką gudrauja, visgi turi jis kompiuterį kažkur paslėpęs. Supratau tai po to, kai jis prasitarė, kad name yra pelių. Tuomet pabandžiau užuominomis smulkiau išklausinėti, kokios jos: bevielės, optinės, kelių mygtukų? O jis atsakė, kad tikrai, vielų nėra, ir mitrios - nepagausi... Žadėjo vėliau parodyti. Gerai būtų, jei pasirodytų, kad tai Microsofto pelės. Nugvelbčiau porą sau į miestą.

Mačiau dieduko peles. Nusivylimas žiaurus. Taip, aš negyvenamoje saloje... Be to šiandien man įkirto gaidys. Pastačiau jam pliusą. Dar kartą taip padarys - atjungsiu nafig. Dideliam mano nustebimui, skirtingai nuo animacijos, nė žodžio negaliu suprasti iš tos informacijos, kuria tarpusavyje keičiasi karvės ir paukščiai. Koduotė?

Prisiminiau, kaip mokykloje nenorėjau mokytis Beisiko, kaip užknisau mokytoją aiškindamas, koks lengvas ir patogus yra Assembleris... Ir štai, nejaugi man dabar atpildas už tai? Kaltas: kur jus mano LOCATE ir INPUT'ai? Sutikčiau ir su jumis!

Mačiau dieduko naminį bulių. Žvėris. Išvadinti tokį gyvulį naminiu tas pats, kaip Microsofta skaidyti - jokios naudos, akių dūmimas. Pavadinau jį Celeronu. Apskritai nusprendžiau, kad jei jau patekau į Unreal'ų sau pasaulį, tai bent vizualiai išoriškai pabandysiu pritaikyti jį prie savęs. Išpjausčiau štai peiliuku ant medinio suolelio kieme klaviatūros kontūrus, o bobutė sako "niekais užsiimi". Įsižiūrėjau, tikrai - funkcinių klavišų išpjausčiau tiktai dešimt. Kaip čia aš taip?

Šiandien įspėjau dieduką: "Jūsų obuoliuose mačiau daug Worms'ų. Jie jums visą tinkliuką pagrauš. Nesuspėjai įsidiegti antiviruso? Naujausias Kasperskis labai neblogas". O jis sako: "Laiku tu pas mane, anūkėli, pakliuvai". Ką jis tuo norėjo pasakyti? Vėliau pagalvosiu. Paskui išsivedė mane diedukas į daržą - į tolius pažvelgti. Na, galvoju, kažkur aš visa tai mačiau... Ir prisiminiau - taigi tipiškas "VGoose 3D"! Na, aišku, ne taip kieta, tačiau kai kurios kalvos ir vienas miškelis atrenderinti labai sažiningai... Ir vaizdelis, kaip ant rimto GeForce su gerais OpenGL draiveriais ir triguba buferizacija... Ir raibuliai tvenkinio vandenyje, ir švendrės atsispindi, lyg su įjungtu Reflectance Blur. "Ar panašu, dieduk?" - klausiu. O jis žiūri į mane, tyli ir dūsauja... Žinoma, gyvena visą gyvenimą be kompiuterio. O dabar dėl kompiuterinio nepakankamumo ištiko dieduką krizę. Kai pasakiau, kad tvenkinyje vanduo skaidrus, kaip iMAC'o korpusas, jis staiga griebėsi dilgėlių... Šis siaubingas augalas veikia, kaip priešiška magija "Might&Magic'e". Žodžiu, dienoraštį dabar rašau stovėdamas.

"Ko toks nusiminęs, anūkėli?" - klausia šiandien manęs diedukas. "Tai, kad man taip nors patį paprasčiausią PALM'ą", - atsakau. "Dieduk, tu juk neturi PALM'o?" "Ne", - atsako. "Neauga, o štai bananu aš tau galiu darže priskinti". Jis taip juokauja, žaltys.

Bobutė privertė (kaip ji miglotai išsireiškė, tam, kad išgydytų mane darbo terapija) pasirūpinti paršeliu. Kai pamačiau, koks yra sterilumo lygis jo buveinėje, kategoriškai atsisakiau ten įeiti be spec. drabužių. Nupasakojau bobutei, kad reikalingas toks spec. kostiumas, kaip pas Duke Nukem'ą, kai jis eina per kanalizaciją su nuodingomis nuotekomis. Ji nesuprato. Davė viena žnybtuką, suspausti nosiai. Sako, daugiau nieko nereikia. O vėliau, esą, aš visai priprasiu. Jeigu susitvarkysiu su užduotimi, žadėjo nuo kaimo pakraščio parodyti kaimyninį kaimą, kuriame tikrai yra Internetas. Teks surizikuoti.

Kažkaip nesusiklostė mano santykiai su Celeronu. Šiandien jis pradėjo mane vytis. Galvojau, viskas - teks pradėti savo gyvenimą iš naujo, nuo pat pirmojo lygio! Padėjo medis. Tupėjau ten, kol diedukas numoderavo žvėrį. Tačiau buvo kūl, kaip trečiojo QUAKE paskutiniame lygyje. Dar man parodė šikšnosparnį. Reikia gi, tokio kieto mailerio vardu pavadinti tokį negražų sutvėrimą. Įsižiūrėjau į jį ir supratau, iš kur semiasi įkvėpimo daugelio žaidimų personažų įvaizdžių kūrejai.

Vakarykščio pastebėjimo papildymui. Aptikau, iš kur "didieji dizaineriai", kurdami įvairius "MechWarrior" paėmė daugelį vaizdinių, kai sumąstė savo kovinių robotų išvaizdą. Po kiemą bėgioja daugybė mažų geltonų Mech'ų, cypauja ir lesa grūdus.

Paršelis. Šis žvėris greitas, kaip užturbintas Athlon'as. Tiesa, tai būna tiktai tuomet, kai reikalas susijęs su ėdalu. Ir išvalyti jo gardą labai sunku. Jis tai kandžioja kojas, tai stumdosi, tai įsibėgėjęs metasi prie lovio su ėdalu, nuo ko matomumas tvarte dingsta visiškai. Kitas šioje situacijoje seniai būtų pasidavęs, bet aš nusprendžiau kentėti. Kai sužinosiu iš bobutės, kur yra kaimas su Internetu, sulakstysiu ten, pasiųsiu žinutę draugams, tegul pamėtėja man laikinai bent kokį nors notebook'ą, kol visai nesulaukėjau. Susitvarkyti su paršeliu man padėjo Assembleris. Paršiuko maitinimas algoritmuojamas, kaip elementari komanda. Pirmiausia reikia išvaryti jį į kiemą. Tada nurodyti visus reikalingus registrus, tai yra, viską jo gardelyje išvalyti ir padėti ėdalo. Pagaliau atlikti 21 pertraukimą. Tai yra, įleisti šitą žvėrį.

Aš išgyvensiu! Galų gale, juk yra žmonių, kurie, neturėdami P4, dar dirba su 486. O tai taip pat juk negyvenama sala. Taigi, pabandysiu naudingai praleisti likusį laiką. Pasidarysiu sau kvestą "Kaimo užkariavimas". Pradžiai nuhakinau avilį su medumi. Uždūmijau spamu jo adminus ir nukrekinau korius. Tiesa, vėliau jų moderatoriai taip užsisėdo, kad bėgdamas peršokau firewall'ą, dvigubai aukštesnį už mane patį. Dabar atstatinėju savo sistemą specialiais kompresiukais. O vaizdelis mano, kaip Chaoso Kario iš "SPELLCROSS" - bobutė baidosi.

Vėl įtarimai. Kažką jie slepia nuo manęs. Negali būti, kad jie neturėtų kompo. Štai nugirdau, kaip diedukas pasakė bobutei: "Oras prastas, Mackintoshai anūkui neprisirps". Aš taip manau, kad jeigu diedukas "sirpsta" perėjimui prie iMac, reiškia dabar jis kažkuo dirba? Diedukas pasiėmė mane žvejoti. Kišti pirštą į nasrus lydekai gali tiktai visiškai bukas čiainikas. Mačiau, kaip vienas tipas tai padarė.

Šiandien užturbinau Celeroną. Jo vardas pakišo man tokią mintį. Juk iš tiesų, jeigu yra toks procesorius, tai kodėl gi jo neužturbinus?! Taigi, turbinimo rinkinys: Bulius (mano neprietelius), raudoni marškinėliai (su užrašu COMTEC), kūleris (10 litru talpos), tvora (greičio ribotuvas). Celerono užturbinimas įvyko, kai diedukas ir bobutė buvo darže. Procesas užtruko aštuonias sekundes: sistemos įkrovimas, kai bulius išleidžiamas iš užtvaro; ir pats turbinimas, kai panaudojami raudoni marškinėliai. Tuomet įjungiamas aušinimas, kai nuo tvoros reikia išpilti ant buliaus kibirą vandens.

Gerai išėjo! Tiktai stabdosi jis ne iš karto. Todėl tvorą teks tverti iš naujo. Ir todėl bobutė kol kas atsisako parodyti man kaimą su Internetu. Kas gi galėjo žinoti, kad taip gausis?..

Bobutė paprašė priskaldyti malkų. Manęs?! Tai vis jos darbo terapija. Parodė kuo ir kaip. Aš, žinoma, mačiau tokius ginklus "Alloduose". Tačiau ten jie labiau buvo naudojami kovai su priešais. O čia tokie nedideli mediniai cilindrai. Žūti savo amžiuje, neparašęs savosios operacinės sistemos, aš nenorėjau, todėl ėmiausi tam tikrų atsargumo priemonių. Rezultate aš perkirtau du cilindrus, kliudžiau viena šunį, iškūliau du langus (taip jiems, Windams, ir reikia) ir papuošiau kiemą dešimtimi gilių ravų. "Tu pas mus būsi atsakingas už malkas", - pasakė bobutė. "Na, tai tuomet aš būsiu Malkų Karaliumi", - atkirtau aš jai ironiškai. Ji nesuprato.

Dar šiek tiek naujienų, apie kruopščiai nuo manęs slepiamą kaimo kompiuterinį gyvenimą. Vakar mūsų kaimynas, paprastas traktorininkas, pasakojo bobutei, kad rytoj daržų suarti jai negalėsiąs, nes pusašį keisti ruošiasi. Lūžo jisai jam. Aha, galvoju, kuo gi jis galėjo tokią operacinę sistemą nulaužti? Tai reiškia, kad uždavinius sprendžia visai rimtus. O iš kitos pusės, gal jis tiesiog silpnai programuoja OS/2 sistemoje, štai ir užvarė mašiną. Taip aš jo ir paklausiau. "Tikrai", - atsako. "Užvariau. Vanojau su priekaba tokiais grioviais, kad bijojau, jog mašina visai subyrėti gali". Kai atstatys, leis pažiūrėti. Mano pagalbos atsisakė.

Nusivylimų diena. Su makintošais prasidūriau. Valgomi jie. Ir su pusašiu klaidelė gavosi. Mačiau aš tą pusašį, mes jo visu kompiuterininkų klubu nepakeltume, sunkumėlis. Ir visas suteptas mašinine alyva. Ir pirštas, lydekos apgraužtas, skauda iki šiol...

Visiškai atpratau pats datą formatuoti.

Bobutė mano, žinoma, ne Lara Croft, tačiau maišą kriaušių mėto visai padoriu nuotoliu. Taip aš jai ir pasakiau.

Supratau, kaip iš šalies atrodo mano mėgiamas čatas. Stebėjau, kaip ryte penkios vištos, septynios žąsys, keturi kalakutai ir pora dešimčių jų paukščiukų elgiasi, kai bobutė beria jiems pašarą... Visai, kaip mano čatas. Arba koks nors silpnai moderuojamas forumas.

Mačiau gyvą arklį. Diedukas paprašė padėti jį pakinkyti. Savo gėdai pastebėjau, kad iki šiol nieko apie juos nežinojau. Ne, žinau, kad arkliai buna Trojos, kartą vienas toks pasiautė mano kompiuteryje, bet daugiau tai nieko. Visi šie kinkymo prietaisai ir jų panaudojimo eiliškumas - man gili paslaptis. Taip nieko ir nesupratau. Tačiau išsiaiškinsiu iš principo, pagal idėją, tai neturėtų būti sudėtingiau už HTML. Grįžus, reikės užkurti paieškos sistemas NET'e, tegul panaršo po saitus. Negali bėti, kad kas nors nebūtų ten įmetęs reikalingos info.

Namo! Staiga sugavau save už minties, kad pripratau prie savo kvesto, ir išvažiuoti nelabai net norisi. O atsisveikindamas diedukas visai nukalė mane! Kai tėvukas atvažiavo, ir aš jau sėdėjau mašinoje, jis, atsisveikindamas pasakė man pro langą: "Na ką, anūkėli, mes su bobute šiek tiek pakoregavome tavąjį swap-failą?" Iš kur? Kaip? Štai važiuoju, rašau ir galvoju...