MATEMATIKOS MOKYMO PROBLEMOS REFORMUOJAMOJE MOKYKLOJE

O. Jablonskienė (Vilniaus Žirmūnų gimnazija)

Šiandien jau drąsiai galima teigti, kad ištisą dešimtmetį trukusi švietimo reforma, o kartu su ja ir matematikos mokymo kaita artėja prie finišo. Kaip žinote, matematinės visuomenės pritarimo, iš trijų pateiktų matematikos mokymo programų, reformos pradžioje, susilaukė daktarų Prano Gudyno bei Algirdo Zabulionio programa. Matematikos mokytojų apsisprendimą nulėmė ši lakoniškai pateikta programa, o gausiai prisodrinta aibių teorijos elementais smulkiai detalizuota profesoriaus Prano Survilos ir per daug akademiškai atrodanti Alberto ir Gintaro Bakščių programa buvo atmestos. Ir būsiu sąžininga, kad vėliau su matematikos mokytojais ne kartą svarstėme ar teisingai pasirinkome, nes labai dažnai kuluaruose iš autorių, rašančių vadovėlius, ypač vyresnių klasių, tekdavo išgirsti "kad rašome vadovėlius, o po to detalizuojame pateiktos programos griaučius".
Matematikos programos pratarmėje matematika apibrėžiama kaip svarbus gamtos mokslų ir technologijų įrankis, pabrėžiama, kad tobulėjant informacinėms technologijoms matematiniai metodai vis dažniau taikomi humanitariniuose ir visuomenės moksluose. Matematinių žinių, matematinių metodų ir matematikos mokymo reikšmė ypač išaugo kuriantis informacinei visuomenei. Daugeliu atvejų matematika jau atlieka universalios kalbos funkciją, ypatingai išaugo matematikos taikomasis pobūdis ir jai realizuoti šiandien jau turime vienuoliktos klasės lietuviškus vadovėlius.
1995 metais pasirodė pirmasis N. Cibulskaitės ir M. Stričkienės vadovėlis penktai ir šeštai klasei "Matematika ir pasaulis". Alternatyvus buvo Bakščių vadovėlis, vėliau 7 - 12 klasių vadovėlius jau rašė autorių grupės. Apie mūsų lietuviškus vadovėlius manau ateityje tars žodį matematinė visuomenė, mokiniai. Viena, kas aišku šiandien - matematika juose įgijo žymiai didesnį taikomąjį pobūdį ir tai džiugina mus visus. Bet iš kitos pusės vyksta tokie nesuderinami procesai, kaip vadovėliai gausiai prisodrinti pilkais puslapiais, gausybe užduočių, tik ką išleisti, o pamokų skaičius pastoviai mažinamas ir, manau, jau pasiekė kritinę ribą 11- 12 klasėje branduolyje - 5 savaitinės pamokos dviems metams.
Logiška, kad pakitus matematikos mokymo programai, atsiradus naujiems vadovėliams, mokymo turiniui, pakito ir egzaminai. Nuo 1999 metų Respublikoje vykdomas Valstybinis brandos egzaminas. Matematikos mokytojai nuo pat pirmos dienos rėmė ir pritarė valstybinio egzamino rengimui ir vykdymui, ir jei pirmo valstybinio egzamino užduočių rengėjams mes, mokytojai, rimtų priekaištų neturėjome, metams bėgant pastebėjome, kad sparčiai didėjo užduočių skaičius, nesilaikoma valstybinio egzamino reikalavimuose nurodytos egzaminų matricos, netgi diskutuotinas kai kurių užduočių pateikimo korektiškumas. Be to visą reformos dešimtmetį mokytoją slegia šuoliavimas tarsi tramplinu ir įvairūs siurprizai.
Iki reformos vykę stojamieji egzaminai, ypatingai Vilniaus universitete buvo prisodrinti išties deimančiukais, bet geometrijos, ypač stereometrijos buvo pateikiami tik labai nesunkūs, nereikalaujantys matematinio pagrindimo, griežto įrodymo uždaviniai. Nes to reikalavo tuo metu vyravusi egzaminavimo forma Vilniaus universitete. Nuo 1999 metų ryškus posūkis: pradedami teikti gana nelengvi stereometrijos uždaviniai, reikalaujantys tikrai gero teorijos žinojimo, griežto pagrindimo, teikiami taip pat taikomojo pobūdžio uždaviniai, kuriuos ankstesniais metais mes neretai praleisdavome akcentuodami matematikoje kitas vertybes. Užduotys pradėtos teikti daugeliu atvejų struktūrizuotos - su ryškia tendencija nebausti mokinio už tą pačią klaidą du kartus, gi šių metų valstybinio egzamino užduotys jau kitokios, tad tarsi tos tendencijos nebesilaikoma. Vėlgi visais lygiais pristatant programas, jas detalizuojant, rašant vadovėlius pastoviai buvo akcentuojamas per didelis trigonometrijos medžiagos kiekis mokomojoje programoje grindžiant, kad jos tokio kiekio nereikia. Deja, šių metų valstybinio egzamino pakartotinės sesijos medžiagoje šiai tendencijai prieštaraujama - trigonometrijos užduočių daugėja. Ir visgi mane, kaip praktikę, labiausiai baugina pakartotinių brandos egzaminų sesijos medžiaga. Neduok Dieve, jei ši medžiaga yra būsimų valstybinių egzaminų užduočių įvaizdis.
Matyt neveltui ugdymo, mokymo programose pabrėžiama vieningų reikalavimų svarba. O kaip gi pas mus su matematika? Baigę vidurinę mokyklą, gerai išlaikę valstybinį egzaminą moksleiviai patenka į aukštąją mokyklą. Ir čia dauguma dėstytojų reikalauja kaip privalomų dalykų, mokėti skaičiuoti ribas, diferencijuoti, integruoti, dažnai mokėti skaičiuoti matricas, determinantus ir t.t. Deja pagal veikiančią valstybinę matematikos programą mokiniai besimokantys išplėstiniu lygiu ribų skaičiavimo neprivalo mokėti. Tas pats su matricomis, determinantais ir kitomis temomis. Tad prasideda vienpusis mokyklos kaltinimas. Todėl manau, kad būtina susėsti visiems kartu ir šią problemą spręsti. Šių metų matematikos mokytojų asociacijos konferencija savo tematika "Mokomųjų matematikos programų, standartų ir vadovėlių dermė" gali talkinti šio klausimo sprendimui. Apskritai esu įsitikinusi, kad aukštajai mokyklai laikas organizuoti išlyginamuosius mėnesio trukmės modulius, o tik po to pradėti dėstyti naują kursą, nes ypatingai įsibėgėjus profiliuotam mokymui į aukštąją mokyklą pateks mokiniai turėję mokykloje labai ryškiai besiskiriantį savaitinių matematikos pamokų skaičių. Mane asmeniškai, kaip mokytoją, žeidžia teiginys, cituojamas iš įvairių tribūnų, kad gimnazijas baigusiųjų matematikos žinios prastėja, nesidomint, kodėl taip atsitiko. Todėl atsakau: jos prastėja ir prastės toliau, nes dabar gimnazija atvira visiems, praktiškai nebeliko mokinių atrankos, o tai reiškia, kad kartu su gabiu mokiniu toje pačioje profilinėje grupėje gali mokytis net modifikuotas mokinys. Antra, gimnazijose, kaip ir visose mokyklose, egzistuoja visagalis mokinio krepšelis ir, eliminavus iš gimnazijos nesugebančius joje mokytis mokinius, pirmiausia nukentės pati gimnazija.
Dar viena aktuali problema tai didžiulis skirtumas tarp pamokų skaičiaus toje pačioje klasėje įvairiose mokyklose. Taip ir negaliu suprasti nuo ko galutinai tai priklauso, bet tas skirtumas svyruoja iki keturių pamokų per savaitę. Vargas tam mokytojui, kuris iš savo moksleivių turės išspausti tą patį žinių kiekį, turėdamas penkias savaitines matematikos pamokas kaip ir jo kolega su devyniomis savaitinėmis pamokomis. Negaliu suprasti kodėl taip yra. Juk mokykla valstybinė įstaiga, finansuojama iš biudžeto, o ir mokiniai - visi tos pačios valstybės piliečiai. Be to, valstybės deklaruojamas teiginys, kad mokinys laisvai gali pasirinkti papildomas matematikos pamokas, tikrovėje neįgyvendinamas. Kaip mokytoją praktikę mane baugina ir vienuoliktos bei rašomo dvyliktos klasės vadovėlių tendencijos, kad vadovėlio medžiagos įsisavinimui reikalingas dar geras mokytojas. Labai dažnai pateikiami paprastų pavyzdėlių sprendimai, o tikrai rimtas problemas sprendžiantys uždaviniai, jų sprendimo metodika paliekami grynai pačiam mokiniui. Ir visgi tikiu, kad leidžiant sekančias laidas, autoriai reaguos į mokytojų pateiktas pastabas ir geranoriškai tobulins juos.
Dėkoju Vilniaus universiteto metodikos katedrai, suteikusiai tribūną išsakyti aktualias matematikos mokymo problemas, kviečiu visus matematikus aktyviau bendradarbiauti ieškant kelių matematikos mokymui efektyvinti. Šiandien deklaruojamas šūkis "Jei mokykla paskirtų standartų laikosi, tai švietimas yra kokybiškas", tai gal gi reikėtų respublikos aukštųjų mokyklų metodinių katedrų lygmeniu susipažinti su matematikos mokymo standartais ir prisidėti prie jų tobulinimo. Juk visi mes matematikai tos pačios dirvos artojai ir visų mūsų tikslas siekti, kad jaunimas taptų informacinės visuomenės stuburu su gerai išvystytu loginiu mąstymu bei tvirtomis matematinėmis žiniomis.