VU Matematikos ir informatikos fakulteto prof. habil, dr. Mindaugas Bloznelis ne taip seniai atšventė savo 60-ies metų jubiliejų. Šia proga profesorius sutiko papasakoti, kaip pradėjo mokslininko karjerą, kokių įdomių žmonių per ją sutiko ir pasidalino ateities planais.
Mindaugas Bloznelis. Justino Auškelio nuotr.
Ne per seniausiai atšventėte 60-ies metų jubiliejų. Kaip vertinate praėjusius gyvenimo metus? Ar pavyko pasiekti visko, ką buvote užsibrėžęs tiek asmeninėje, tiek profesinėje veikloje?
Kai buvau visai mažas, norėjau tapti jūrininku. Artimoje aplinkoje jūrininkų nebuvo, tai netapau. Tačiau buvo gydytojų ir mokslininkų. Taip išėjo, kad sesuo tapo gydytoja, o aš matematiku. Apskritai, gyvenimui kryptį suteikė šeima, ypač tėtė. Jis buvo išsilavinęs ir gyvenimo matęs žmogus. Į daug ką iki šiol žvelgiu jo akimis, tik man trūksta jo požiūrio platumo. Tėvų šeimoje turtas ar karjera nebuvo laikomi svarbia vertybe („brandaus socializmo“ epochoje turtu laikytas geresnės markės automobilis ar erdvesnis būstas). Namuose ne kartą girdėjau kalbant, kad gamtos ir technologijų mokslai mažiausiai politizuoti, todėl reiktų čia ieškotis profesijos. Žinodami, kad kūryba yra įdomus užsiėmimas, tėvai po truputį kreipė mudu su sese į mokslus. Abu tapome mokslų kandidatais (daktarais), vėliau habilituotais daktarais, o dar vėliau, abu tais pačiais metais gavome valstybės mokslo premijas. Žvelgdamas atgalios galėčiau pasakyti, kad keliavom tėtės nubrėžta kryptimi.
Ar pavyko pasiekti, ką buvau užsibrėžęs? Studijuodamas universitete galvojau, kad mokslų kandidato disertaciją reiktų parašyti, ir dar pasvajodavau apie tapimą mokslų daktaru (anuo metu buvo dvi pakopos, o antroji, daktaro, sunkiai pasiekiama). Abu šiuos mokslo karjeros žingsnius pavyko įveikti. Tai suteikė pripažinimą, tam tikrą saugumo jausmą. Kita vertus, studijuojant universitete man vis labiau pradėjo patikti matematika. Ilgainiui tapau pusiau profesionalu, o keletas išspręstų uždavinių ar pastebėtų reiškinių džiugina ir dabar. Juos palyginčiau su namuose kabančiais tėtes draugų dailininkų tapytais paveikslais. Tik paveikslus matau kasdien, o tas kelias matematines idėjas prisimenu retai. Rašydamas „pusiau profesionalu“ galvojau apie pašnekesį su tėtės bičiuliu Tbilisyje 1982 metų rudenį, kai buvau antro kurso studentas. Jo nuomone, matematiko darbas pareikalauja viso žmogaus. Tokiam dalykui nebuvau pasiruošęs ir tikru matematiku profesionalu netapau. Sulaukęs brandesnio amžiaus, susidėliojau tam tikrus veiklos prioritetus. Tačiau dideliam skrydžiui, pvz. pabandyti Rymano hipotezę, niekuomet nesiryžau: pernelyg stiprus provincialaus matematiko realybės pojūtis.
Asociatyvi nuotr.
Kaip jūsų gyvenime atsirado matematika? Ar ji traukė nuo mokyklos laikų? Ar svarstėte kitokį nei matematiko kelią?
Aštuntoje klasėje atėjo naujas matematikos mokytojas Motiejus Gudynas. Kartą davė užduotį iš „Kvanto“ žurnalo skyrelio „jaunesniosioms klasėms“. Išsprendžiau. Tikriausiai mokytojo paskatintas užsirašiau į Vilniaus universiteto Neakivaizdinę matematikos mokyklą. Nuoširdus „ačiū“ jos organizatoriams ir darbuotojams už užduotis ir grįžtamąjį ryšį. Vėliau iš ten paštu atėjo kvietimas dalyvauti VU organizuojamoje jaunųjų matematikų stovykloje Ignalinoje. Stovykloje sutikau Rimantą Vaicekauską, metais vyresnius Artūrą Štikoną ir Severiną Zubę. Ignalinoje kalbėjomės su tikrais universiteto dėstytojais. Klausėme jų skaitomų paskaitų. Mūsų būriui vadovavo Arvydas Kregždė. Tai buvo pirma pažintis su profesionaliais matematikais. Stovykloje į mane atkreipė dėmesį kaunietis matematikas Algirdas Zabulionis. Pakvietė pas jį užeiti. Keletą kartų susitikome, iš jo gavau paskaityti Poia knygą „Matematikos atradimas“. Likus porai metų iki mokyklos baigimo tėtės paskatintas pradėjau mokytis fizikos. Rengiausi studijoms Maskvos Fizteche – tuo metu rimčiausioje aukštojoje mokykloje. Mama kreipėsi į Kauno medicinos instituto biofizikos profesorių, nuostabų žmogų, talentingą mokslininką ir pedagogą Aaroną Gutmaną. Jis davė knygų, perskaičius stambesnį skyrių – pokalbis. Tai buvo neįkainojamos vertės susitikimai. Jo akimis pamačiau, kas yra fizika ir iki šiol jaučiuosi esąs fizikas „matematiko/informatiko“ kailyje. Susiklosčius aplinkybėms fiziku netapau (tėvai pakeitė nuomonę: Fiztechas susijęs su karinėmis struktūromis ir nėra ko ten lįsti). Pradėjau mokytis mūsų fakultete. Čia atnaujinau pažintį su dėstytoju Algirdu Zabulioniu, o jis nukreipė pas profesorių Vygantą Paulauską. Tuo metu keletas aktyvesnių studentų domėjosi funkcine analize, o profesoriaus Vyganto Paulausko mokslo seminaras, (vykęs pirmadienį vakare po Jono Kubiliaus seminaro), panašius klausimus nagrinėjo. Nuoširdus „ačiū“ jam, kad priėmė į savo komandą, vadovavo kursiniam, diplominiam darbui ir doktorantūros studijoms. Esu dėkingas profesoriui už įvairiopą paramą.
Tarp jūsų kaip matematiko domėjimosi sričių: tikimybių teorija, matematinė statistika, atsitiktinių procesų teorija ir kt. Kaip atsirado susidomėjimas būtent šiomis matematikos sritimis?
Profesoriaus V. Paulausko seminare buvo aptariami įvairūs klausimai. Įdomiausi – apie funkcinių erdvių geometriją. Tačiau kursinio ir diplominio darbo temos pakliuvo apie tikimybių teorijos objektus. Seminare sutikau Vidmantą Bentkų. Jis pažėrė dar keletą uždavinių. Pavyko šį tą įrodyti ir viską sudėjus išėjo mokslų kandidato disertacija. Tiesą pasakius, tikimybių ten buvo nedaug, tyrimo metodai – elementari matematinė analizė. Tik tyrimo objektas siejosi su tikimybių teorija. Vėliau funkcinių erdvių geometrijos intuiciją, įgytą seminare, pavyko pritaikyti atsitiktinių procesų ribinėms teoremoms. Su tikimybiniais metodais susidūriau truputį vėliau, kai Humboldt‘o fondo stipendijos remiamas galėjau metus skirti moksliniams tyrimams Bielefeld‘o universitete Vokietijoje. Ten nagrinėjau negrąžintinių imčių statistikų struktūrą. Uždaviniai reikalavo tikimybinio mąstymo. Šiek tiek pasėdėjus prie darbo stalo, pasivaikščiojus po greta esantį kalnagūbrį, atsirado reikalingi mąstymo įgūdžiai. Vėliau tikimybinis mąstymas pravertė tiriant atsitiktinius grafus. Dabar sakyčiau, kad mano pagrindinė specialybė yra „tikimybininkas“.
Vokietija. Asociatyvi nuotr.
Esate habilituotas fizinių mokslų daktaras, profesorius. Kodėl pasirinkote eiti mokslininko keliu? Kas šioje veikloje jums teikia didžiausią džiaugsmą, pasitenkinimą?
Kodėl tapau mokslininku? Tiktai tėtės dėka. Atrodo, kad Gulago žymė tuo metu ribojusi jo viešos veiklos galimybes, atverdavo kitas duris: tėtės aplinkoje sutikau talentingų menininkų ir mokslo žmonių. Prisimenu jaukius vakarus virtuvėje prie arbatos Maskvos senamiestyje, namelyje su nedideliu sodu Jusupovo rūmų vidiniame kieme. I. N., Maskvos universiteto fizikos dėstytoja (nepabijojusi parašyti dvejetuką Chruščiovo dukrai), nuvedė į viduramžių ikonų muziejų. Dar įdomiau buvo klausytis M. S., atpažinimo teorijos pradininko M. M. Bongard‘o bendražygio, pasakojimų apie pažinimo proceso anomalijų (vadinamųjų ekstrasensorinių gebėjimų) tyrimus. Čia turiu prisipažinti, kad man tuo metu ne mažiau rūpėjo žvejybiniai kabliukai, kurių pasirinkimas imperijos sostinėje buvo platesnis nei Kaune. Pokalbiai su tėtės draugais žadino mokslo romantiką, vėrė prieš akis patrauklią mokslininko gyvenimo perspektyvą.
Kas mokslininko veikloje teikia džiaugsmą? Įvairiu laiku – skirtingi dalykai. Pradžioje – pirmosios publikacijos. Smagu laikyti rankose pirmųjų straipsnių atspaudus. Vėliau džiaugdavausi įveikęs ilgesnį laiką nepasidavusį uždavinį. Porą kartų atsitiktinai aplankė sėkmė – pavyko pamatyti tai, kas iki tol (bent man) nebuvo žinoma. Tuomet aplanko savotiškas pagarbos Kūrėjui ir dėkingumo jausmas. Dar yra įdomu bendrauti su talentingais kolegomis – tai didelė mokslininko privilegija. Galiausiai visais mokslininko karjeros etapais intelektinį malonumą teikia naujų dalykų supratimas, vieną ar kitą reiškinį interpretuojančios matematinės teorijos estetika. Tiesa, mokymosi procesas, vadovėlių skaitymas ar mokslo straipsnių nagrinėjimas reikalauja pastangų ir tenka prisiversti juos skaityti. Panašiai, susidūrus su ilgesnį laiką nepasiduodančiu uždaviniu, tenka kartkartėm sau pasakyti „bandyk iš naujo“.
Jūsų kraityje – daug mokslinių straipsnių, su kolegomis gauta Lietuvos mokslo premija, Humboldt‘o stipendija mokslo tyrimams, darbas užsienio universitetuose. Kokiu karjeros pasiekimu pats labiausiai didžiuojatės ir kodėl?
Labiausiai džiaugiuosi, kad esu Vilniaus universiteto profesorius. Tai svarbiausia Lietuvos, mano tėvynės, aukštoji mokykla. Vilniaus universitetas turi garbingą istoriją. Nelengvai pavyko jį įkurti – kirtosi valstybės didžiūnų interesai. Vėlesniais laikais pamatę, kad nepavyks jo prijaukinti, užkariautojai universitetą uždarė. Naujesniais (tarybiniais) laikais, kai man teko jame mokytis, universitetas pasižymėjo mokslo prioritetu ir maksimalia (tuo metu) įmanoma akademine laisve. Aišku, tai lėmė drąsūs ir išmintingi universiteto vadovų ir profesūros sprendimai.
Asociatyvi nuotr.
Kolegoms minėjote, jog dirbdamas universitete sutikote ne vieną iškilų mokslininką ar mokslo kelią pasirinkusį studentą. Trumpai papasakokite apie didžiausią įspūdį palikusias pažintis ir asmenybes. Kuo jos praturtino jus kaip žmogų?
Pirmuosiuose kursuose didelį įspūdį paliko matematinės analizės dėstytojas doc. Eduardas Misevičius. Jo kruopščiai parengtas paskaitas konspektuoti šiaip taip spėjau, bet sekti mintį – ne visuomet. Prisimenu ilgus ramius vakarus, praleistus su vadovėliu prie darbo stalo besiaiškinant ribos sąvoką, funkcijos tolydumą. Buvo įdomu ir smagu, kai pavykdavo išsiaiškinti. Dėstytojas buvo reiklus ir už tai esu jam nuoširdžiai dėkingas. Įdomiausias paskaitas skaitė profesorius Vygantas Paulauskas. Atrodė, kad sudėtingi matematiniai objektai šiek tiek atgydavo ir paskaita tapdavo įdomi ir suprantama. Alfredas Račkauskas vedė mūsų grupei pratybas. Ten sužinojau, kaip panaudoti išvestines nelygybėms įrodinėti. Per doc. Juliaus Kruopio pratybas supratau, kas yra atsitiktinis dydis. Apskritai studijų metais daug ko išmokau ir niekada vėliau nesijaučiau taip puikiai išmanantis matematiką, kaip tuomet.
Apgynus kandidato disertaciją mane ėmė globoti Vidmantas Bentkus – ypač talentingas ir darbštus matematikas. Jo dėka atsidūriau Vokietijoje, o po kelių metų gavau Humboldt‘o stipendiją. Didžiulė privilegija buvo klausytis Vidmanto, pasakojančio apie matematines problemas, jų sprendimo metodus. Matematikų koridoriuje Bielefeld‘o universitete jo kabinetas buvo traukos objektas. Diskusijos ten vyko anglų, lietuvių ir rusų kalbomis. Prie arbatos puodelio galėjai sutikti ne vieną „Annals of Statistics“, „Annals of Probability“ redakcinės kolegijos narį ar redaktorių, Fields‘o medalio laureatą ar šiaip doktorantą. Tuo metu Bielefeld‘o universiteto matematikos fakultetas buvo labai stiprus, lankydavosi daug kviestinių mokslininkų. Tikimybių grupei vadovavo iškilus matematikas profesorius Friedrich‘as Götze. Pas jį atvykdavo daug žymių vizituojančių tikimybininkų. Liko įspūdis įdomiausių pašnekesių, kai įvairių šalių mokslininkai kartu pietaudavo universiteto restoranėlyje „Westend“.
Po habilitacijos pakeičiau tyrimų sritį, ėmiausi atsitiktinių grafų. Apie juos išgirdau iš Alfredo Račkausko dar 1990 metais, tačiau savarankiškai imtis naujos srities tuo metu buvo per anksti. Atsitiktiniai grafai laukė 15 metų. Tapęs profesoriumi Vilniuje, pasijutau, kad galiu užsiimti tuo, kuo noriu. Kreipiausi į šiek tiek pažįstamą Poznanės universiteto profesorių Michalą Karonskį ir išvykau į kelių mėnesių stažuotę. Tuo metu Poznanės atsitiktinių grafų grupė buvo viena stipriausių pasaulyje. Profesoriaus padrąsintas pradėjau tirti sankirtos grafus. Poznanėje sužavėjo lenkų matematikų entuziazmas ir rūpestis jaunesniais kolegomis, doktorantais. Tą rūpestį pajutau ir aš: kol Vilniuje vyko Tarptautinės tikimybių konferencijos, profesorius Karonskis organizuodavo atsitiktinių grafų sekciją, kur sukviesdavo žymiausius pasaulio mokslininkus. Poznanėje ne kartą lankėsi ir nemažas būrys jaunesnės kartos lietuvių matematikų.
Vizitų į Poznanę metu pamačiau, kiek daug gali nuveikti vienas žmogus net ir neturėdamas didelių administracinių resursų: jaunystėje profesorius Karonskis subūrė atsitiktinių grafų tyrėjų grupę, jo pastangomis buvo įkurtas žurnalas „Random Structures and Algorithms” – šiandien vienas svarbiausių šios srities mokslo leidinių. Kas antrus metus vykstančios „Random Structures and Algorithms” konferencijos 40 metų katalizavo srities vystymąsi ir trumpam sutraukdavo į Poznanę žymiausius šios matematikos šakos mokslininkus. Supratau, koks svarbus yra geranoriško ir dosnaus lyderio vaidmuo.
Panašų įspūdį paliko bendravimas su Lietuvos matematiku, akademiku Vytautu Statulevičium: jei jis matė, kaip galėtų paremti, padrąsinti jaunesnį kolegą – tą būtinai ir darė. Atrodė, kad matematinis gyvenimas, sąlygų mokslui augti kūrimas jam buvo svarbesni už asmeninį gyvenimą ar net sveikatą, kuri tuo metu jau nebuvo stipri. Artimiau susipažinęs pamatydavai didelę meilę gimtajam kraštui ir gyvą rūpestį jo ateitimi.
Kokių turite ateities planų, ką dar norėtumėte nuveikti, pasiekti? Pasidalinkite.
Bėgant laikui, prioritetai keičiasi. Šiuo metu svarbesniu laikau pedagoginį darbą: žmonės yra svarbesni už mokslo straipsnius. Kita vertus, nebūdamas aktyvus mokslininkas, mažiau naudos galėčiau duoti savo studentams (užgesęs židinys nešildo). Taigi lieka mokslas ir paskaitos. Moksle norėčiau patyrinėti uždavinius, kurie sieja duomenų struktūras ir paiešką su statistiniu mokymusi, tik nežinau, ar spėsiu įlipti į greitai judantį traukinį.
2023-12-18