Robotizacijai vis plačiau įsigalint, robotus jau sutinkame ne tik pramonės įmonėse, kur jie pagreitina procesus, bet jų vis daugiau atsiranda ir mūsų namuose, kur jie palengvina buities darbus. Robotui siurbiant namus, šaldytuvas mums vardija trūkstamus produktus, o telefonas skaito dienos naujienas. Pasak Vilniaus universiteto Matematikos ir Informatikos fakulteto (VU MIF) Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto mokslininko Lino Aidoko, Lietuva ir net visa Europa robotizacijos srityje labai stipriai atsilieka nuo Japonijos, kurioje galima rasti vien robotų aptarnaujamus viešbučius ar restoranus, o mums įprasti asmeniniai asistentai „Siri“ ar „Bixby“ yra patalpinti į roboto humanoido kūną.
Japonija – robotų humanoidų lyderė
L. Aidoko teigimu, šiandien robotai humanoidai plačiausiai sutinkami Japonijoje. Čia jie padeda žmonėms mankštintis, reklamuoja restoranus, barus ir kitas vietas. Šioje šalyje veikia ir restoranai, kuriuose klientus aptarnauja robotai: jie priima užsakymą, atneša užsakytą maistą prie staliuko ir net linksmina lankytojus. Vis populiarėja ir robotų viešbučiai, kuriuose ne tik įrengti balsu valdomi kambariai, bet robotai dirba ir registratūroje.
„Prieš aštuonerius metus japonų verslininkai įkūrė du viešbučius, kuriuose dirba tik po tris žmones: po vieną valytoją, direktorių ir apsaugos darbuotoją. Viską šiuose viešbučiuose aptarnauja robotai. Robotai pasitinka svečius registratūroje, nuneša jų daiktus į kambarį, kurio durys atsirakina nuskaičius svečio veidą. Kambarį valdyti taip pat galima balsu: įjungti muziką, išjungti šviesą, užtraukti užuolaidas. Lankantis šiame viešbutyje iš pradžių visa tai atrodė gan šiurpiai, tikriausiai todėl, kad trūko įprasto žmogiško kontakto. Prasidėjus pandemijai ir vengiant tiesioginio kontakto su žmonėmis, šių viešbučių tinklas labai išsiplėtė ir šiuo metu Japonijoje jų yra daugiau kaip 50“, – pasakoja mokslininkas.
Japonijoje taip pat labai populiarūs nedideli, 20-25 cm. aukščio robotai pagalbininkai. Per pandemiją, uždraudus bendrauti ar labai apribojus kontaktą su senyvo amžiaus žmonėmis, 900 japonų gavo tokius robotukus nemokamai.
„Šie robotai padeda senyvo amžiaus žmonėms bendrauti su savo vaikais ir anūkais. Balsu valdomas robotas nufotografuoja nuotrauką ir ją nusiunčia giminaičiams, o šalia jo pritvirtintas planšetinis kompiuteris, leidžia perskaityti senoliui iš artimųjų gautas žinutes, peržiūrėti nuotraukas ar vykdyti vaizdo skambučius. Šis robotas gali palaikyti pokalbį daugiau kaip 3 milijonais skirtingų temų, tad senyvo amžiaus žmonės gali su juo paprasčiausiai pabendrauti“, – roboto galimybes pristato mokslininkas.
Tokie robotukai senoliams primena, kada reikia gerti vaistus, kad reikia pasimankštinti, ar prireikus iškviečia pagalbą.
„Senoliui nukritus ir negalint pasiekti telefono, jam užtenka sušukti ir robotas iškviečia greitąją pagalbą. Yra buvęs ne vienas atvejis, kai tokiu būdu robotas išgelbėjo gyvybę“, – pasakoja tyrėjas.
Svarbiausia įveikti „kraupumo slėnį“
L. Aidokas pažymi, jog labai svarbu, kad kuriami robotai būtų kiek įmanoma panašesni į žmones. Tai lemia tiek emocinės, tiek ir techninės priežastys. Mus supanti aplinka yra pritaikyta žmogaus ūgiui, jo rankoms ir kojoms.
„Robotai turėtų prisitaikyti prie mūsų, o ne mes prie jų. Tad turime sukurti humanoidus, kurie galėtų naudoti grąžtą, plaktuką, mygtukus ar durų rankenas. Taip sutaupysime laiko ir kaštų, nes nereikės kurti atskiros infrastruktūros robotams“, – pažymi mokslininkas.
Humanoidų panašume į žmones labai svarbus ir psichologinis aspektas. Matant prieš save robotą, kuris labiau primena techninį įrenginį, nei žmogų, kitaip įsitraukiame į bendravimą su juo.
„Šiandien mūsų telefonai turi išmaniuosius asistentus „Siri“, „Bixby“ ir kitus. Bet dažnam iš mūsų kalbėti su telefonu vis dar yra keista. Japonijoje šie asistentai „patalpinti“ į simpatiško žmogaus kūną, tad bendraujant su tokiu humanoidu atsiranda azartas. Imame vertinti ne tik atsakymų rišlumą, bet ir roboto kūno kalbą, mimiką ir kitus dalykus“, – pasakoja L. Aidokas.
Jis taip pat pažymi, kad kuriant šiuos robotus, labai svarbu pereiti, taip vadinamąjį, „kraupumo slėnį“. Yra įrodyta, kad matant mechaninį robotą, kuris visai nepanašus į žmogų, jis mums sukelia teigiamą emociją. Bet ši emocija keičiasi jam įgaunant vis daugiau žmogaus bruožų.
„Robotui vis labiau panašėjant į žmogų, pasiekiama tam tikra riba kai jis ima priminti lavoną, ar net zombį, tad jį stebinčiųjų emocija staiga pasidaro labai neigiama. Dar kraupiau, jei tas robotas juda. Tačiau pasiekus tam tikrą ribą, kai roboto išvaizda yra jau praktiškai nebeatskiriama nuo žmogaus, tai sukelia labai teigiamą emociją. Tad labai svarbu sukurti robotą, kuris būtų kiek įmanoma labiau panašus į žmogų, kad jis įsilietų į mūsų visuomenę, o ne mus visus baugintų“, – pastebi L. Aidokas.
Robotas/-ė “Erika” (angl. Erica), kurią sukūrė prof. Hiroši Išiguro (angl. Hiroshi Ishiguro) kartu su komanda Osakos Universitete, Japonijoje. L. Aidoko nuotrauka.
Ateities humanoidai – ir mokytojai ir gelbėtojai
L. Aidoko teigimu, ateityje didžiausią proveržį humanoidų kūrime ir taikyme turėtume pamatyti Azijoje. Šiose šalyse robotai jau ir šiandien naudojami darželinukų ir pradinukų anglų kalbos mokymui bei pasitelkiami didelių renginių metų.
„Per Tokijo olimpines žaidynes labai trūko vietinių žmonių, kurie mokėtų anglų kalbą, o ruošti naujus mokytojus buvo neracionalu, nes pasibaigus žaidynėms, jų poreikis labai sumažėtų. Tad šioje srityje buvo pasitelkti robotai, kurie galėjo kalbėti japonų, korėjiečių, kinų ir anglų kalbomis“, – pristato tyrėjas.
Europos universitetuose taip pat turime keletą pavyzdžių, kur sukurti robotai yra pritaikomi švietimo sektoriuje. Vienas tokių – Aalborgo universiteto (Danija) profesoriaus Henrik Schärfe sukonstruotas robotas humanoidas, kuris atrodo lygiai taip, kaip pats profesorius ir dėsto dalį jo paskaitų.
„Paskaitos teorinę medžiagą pirmakursiams dėsto šis humanoidas, o kitą pusę jau pats profesorius, tad studentai turi galimybę užduoti klausimus ir išsiaiškinti keblius dalykus. Toks robotas yra išeitis tiems profesoriams, kurie labiau nori gilintis į mokslą, o ne vesti paskaitas studentams. Japonijoje toks dėstymo metodas taikomas jau gana seniai, o pagrindinis privalumas tas, kad vienu metu paskaitos gali klausytis kelių universitetų studentai“, – kiek neįprastą mokymo būdą pristato L. Aidokas.
Robotai humanoidai jau šiandien pasitelkiami gelbėjimo operacijų metu, o ateityje jų poreikis tik augs. Tai aktualu tiek karinių konfliktų, tiek ir stichinių nelaimių metu.
„Nesvarbu, ar karo lauke, ar įvykus potvyniams, ar žemės drebėjimams, robotai galėtų atlikti gelbėjimo darbus ir nereikėtų rizikuoti žmonių gyvybėmis. Nemažiau svarbu ir tai, kad skirtingai nei žmonės, robotai nepavargtų ir galėtų dirbti kiaurą parą“, – pasakoja mokslininkas.
Vis dar susiduriama su etinėmis dilemomis
Aviacija yra dar viena sritis, kurioje ateityje galėtume sutikti robotus humanoidus. Artėjant link bepiločių lėktuvų naudojimo, robotai humanoidai galėtų būtų „atsarginiais“ jų pilotais.
„Robotai galėtų pilotuoti bepiločius lėktuvus, nes panašu, kad lengviau parengti „super robotą“, kuris žinos kaip veikti ekstremalioje situacijoje, nei sukurti viskam pasiruošusį bepilotį lėktuvą. Tad robotas būtų kaip papildoma apsauga. Aišku, čia turime etinę problemą: kas būtų atsakingas jei įvyktų avarija?“, – pastebi L. Aidokas.
Robotai humanoidai galėtų tapti tikrais pagalbininkais prižiūrint vaikus ir juos palydint į mokyklas ar būrelius, bei padedant saugiai pereiti gatvę.
„Viskas ko reikėtų, tai šiam robotui pritaikyto automobilio. Šiandien jau turime autonominius automobilius, kurie pritaikyti žmogui, bet vis dar turi vairą, pedalus, o taip pat ir labai daug jutiklių. Tad prireikus ir pritaikius, juos galėtų vairuoti tiek žmogus, tiek ir robotas. Bet ar lengvai žmonės patikėtų robotui savo vaikus? O kas būtų atsakingas, jei vykstant į mokyklą įvyktų avarija? Tad klausimų dar labai daug“, – sako L. Aidokas.
Medicinos ir farmacijos sektorius taip pat galėtų tapti robotų humanoidų veikimo lauku, bet vis dar reikia įveikti nemažai iššūkių. Paklaustas, ar įsivaizduoja humanoidą dirbantį chirurgu, L. Aidokas yra gan skeptiškas.
„Jeigu techniškai ir pavyktų sukonstruoti labai tiksliai veikiantį robotą, kuris galėtų operuoti, vargu ar rastume žmonių, kurie norėtų gultis po jo skalpeliu. Kita vertus, medikų trūkumas šiandien yra vis opesnė problema, tad jeigu reikėtų rinktis, ar laukti ilgoje eilėje, ar būti operuojamam roboto, gali būti, kad sulauktume įvairių atsakymų“, – pastebi jis.
Šiandien jau egzistuoja robotai-vaistininkai, kurie pagal receptą surenka jums reikalingus vaistus. Bet ir čia susiduriama su etinėmis kliūtimis.
„Vaistininkai ne tik parduoda vaistus, bet ir įvertina pirkėjo amžių ir perkamus vaistus bei jų kiekį. Būdų gauti receptą vaistams yra įvairių, tad vaistininkai atlieka ir tam tikrą filtrą, kurio robotas humanoidas negalėtų atlikti“, – atskleidžia L. Aidokas.
Robotų kelią į rinką užkerta intelekto trūkumas
L. Aidokas pabrėžia, kad visi sumaniausi ir technologiškai pažangiausi pasaulio robotai buvo sukurti universitetuose, tačiau Europoje dar stokojama pramonės, kuri imtųsi juos gaminti. Tuo tarpu Japonijos sėkmę ir platų robotų pasirinkimą rinkoje, lemia kiek kitokia verslo bendradarbiavimo su universitetais schema.
„Japonijoje ko ne pusę robotų kūrimui reikalingos sumos investuoja verslo įmonės, finansuodamos mokslininkų darbą ir technologijų kūrimą. Mokslininkai taip pat turi kiek kitokį požiūrį ir stengiasi ne tik publikuoti mokslinius straipsnius, bet ir sukurti apčiuopiamus produktus. Universitetai yra savotiška skirtingų sričių intelektinių resursų sankaupa, kur viena komanda dirba ties vaizdo atpažinimu, kita ties roboto judesiais, dar kita ties roboto dizainu, tad būtent čia ir lengviausia vystyti šią sritį“, – pasakoja L. Aidokas.
Roboto humanoido sukūrimo kaina šiandien siekia nuo 200 tūkst. iki milijono eurų. Šalia didelės kainos susiduriama ir su nemažai etinių problemų, bei žmogiškųjų resursų ir intelekto trūkumu. Juk robotas humanoidas turi matyti, girdėti, suprasti, judėti ir dar būti kuo panašesnis į žmogų, tad jo kūrimo procesas suvienija įvairių sričių specialistus.
„Humanoido kūrimo procesas reikalauja labai daug matematikos, programavimo, mechanikos ir net dizaino ar meno žinių. Tad ne pinigų stoka, o būtent intelektiniai resursai yra didžiausias iššūkis šiandien. Prieš keletą metų lankantis Japonijoje, Osakoje, aplankiau dirbtinio intelekto laboratoriją. Ten viename vaizdo apdorojimo skyriuje dirba daugiau kaip 50 žmonių, o tokių skyrių humanoido kūrime reikia ne vieno. Verslo investicijos į šią sritį Japonijoje nuolat auga, bet intelektinių resursų jiems vis tik trūksta“, – patirtimi dalinasi mokslininkas.
Pasak L. Aidoko, Lietuvos verslas kol kas rimtai šia sritimi nesidomi, nes jiems daug svarbiau investicinė grąža ir greito pelno siekimas. Japonijos pavyzdys rodo, kad iš robotikos srities greitai praturėti nepavyks, nes kūrimo procesas yra ilgas.
„Lietuvoje verslas nenori laukti ir nori greitai sukurto produkto, kuris duotų grąžą. Japonai turi kitokį verslo su mokslu bendradarbiavimo modelį, kur verslas skiriamus pinigus mato kaip investiciją į ateitį. Lietuvos pramonė ir gamyba jau tikrai yra nemenkai robotizuota, bet robotų humanoidų sferoje, kol kas matome tik mokslininkus entuziastus ir pavienius universitetus. Labai tikimės, kad ir mūsų šalyje įvyks persilaužimas ir verslo požiūris pasikeis. Tai leistų mokslininkams likti laboratorijose ir robotikos sritį vystyti toliau, taip užkertant kelią aukšto intelekto tyrėjų trūkumui“, – tikisi mokslininkas.
2023-02-15